Mylimoji mano, Motinėle,
Tik po daugel metų supratau,
Kai su paukščiais rytą atsikėliau,
Kad kaip Tu — ir aš jau pavargau.
Kaip dažnai Tu ašarėles liejai
Kol užges danguj rytų žvaigždė…
Mano meilę užgožė vien siekiai —
Tik gyvenimo džiaugsmus laimėt.
O dabar šaukiuosi, Motinėle, —
Gal gali dar kartą man padėt?
Gal gali atleisti man ir vėlei
Už troškimą bėgt, gyvent, mylėt?