MusuGyvenimas
Mylimoji mano, Motinėle,
Tik po daugel metų supratau,
Kai su paukščiais rytą atsikėliau,
Kad kaip Tu — ir aš jau pavargau.
Kaip dažnai Tu ašarėles liejai
Kol užges danguj rytų žvaigždė…
Mano meilę užgožė vien siekiai —
Tik gyvenimo džiaugsmus laimėt.
O dabar šaukiuosi, Motinėle, —
Gal gali dar kartą man padėt?
Gal gali atleisti man ir vėlei
Už troškimą bėgt, gyvent, mylėt?
Už Tavo šypseną aš atiduočiau
Nemažą dalį savo šypsenos…
Ir garsiai, garsiai nusijuokčiau
Dėl ateities, dėl nūdienos!
Už tą mažutį Tavo akių blyksnį,
Už judesį ant skruostų po akim
Aš atiduočiau savo šypsnį,
Aš amžiais būčiau su tavim!
Aš Tavo šypseną vaikams dalinsiu,
Kad ji dar džiugintų namus ilgiau…
Praeivį gatvėj apsvaiginsiu —
Sakys: — na, kur tą šypseną mačiau?..
Dangų lyg paukštis perskrodžiau gyvenimu —
Aštrus mėnesienos pjautuvo ašmuo…
Pamenu, Tėve, kaip ant rankų nešamai
Meilės pavydėjo vienišas akmuo.
Mėlyną valtį per debesis irkluoju,
Kur baltos lelijos žvaigždžių atspindy.
Irstaus lyg pasakoj praeity tyliojoj…
Visą amžių, Tėve, būsim artimi.
Ieškau aš laimės tarytum tas akmuo,
Kas man, Tėve, laimę vienišai paduos?..
Vis dažniau prisimenu, Tėveli, Tavo artumą ir šilumą.
Dažnai susijaudinu ir pravirkstu. Sublizgusi akių kamputyjeašara užlieja mano sąžinę Tavo meilės ir ilgesio vandenynu.
Skęstu prisiminimuose, kurie nuneša mane tarsi laivą priemūsų saulėtųjų horizontų.
Galiu visiems pasakoti apie Tavąjį gerumą valandų valandas. Galiu įrodinėti, kad ir dabar, Tėvužėli, esi man toks brangus ir mylimas, koks buvai, kai dar supausi spalvingose vaikystės karuselėse.
Deja… Kas patikės pašėlusiu mūsų gyvenimu, kuris tarsi melagis mėnuo — čia pasirodo iš už debesies, čia vėl išnyksta… Viskas jau praeity.
Bet, mylimas Tėveli, apkabink mane — savo retąjį svečią — ir Tu pajusi, kad aš labai Tave myliu.
Būk sveikas ir laimingas. Būk mylimas visų žmonių.
Kai vėjas glosto kopų smilgai širdį,
Atrodo, Mama, Tu esi šalia —
Tu patari, guodi ir meile gydai,
Ir sudraudi prieš nuodėmes mane.
Ak, kaip gyvenčiau aš be gero žodžio? —
Pustytų mane vėjai smiltimis,
Badytų piktos vilkžolės — ne rožės —
Beglobis būčiau skausmo taikinys.
Bet kur bebūčiau — Tu šalia, Mamyte,
Jaučiu Tave už mylių širdimi:
Užplūsta ne vienatvė, o ramybė,
Todėl, kad mintimis šalia esi.
Dėkoju už palaimą Tau, Mamute,
Leisk apkabinti ir glėby pabūti.
Sveikinam Tave pasaulius du pagimdžius!
Tau — atvėrusiai dvejus dangaus vartus —
Padėt ateina angelai.
Laikmečio trumpoj akimirkoj —
Gyvybes dvi pravirkdžius —
Dieviškos palaimos sau gavai.
Nuostabu, Tu patikėk — tai laimė:
Dvi mėnulio pusės, saulės dvi,
Du ašigaliai su vėjo gūsiais
Plaka perskeltoj perpus vienoj širdy.
Sveikinam Tave pasaulius du pagimdžius!
Būki tiltu tarp dviejų mažų širdžių!
Būk vaivorykštė beribė…
Ilgo tūkstantmečio pakelėj būk gyvenimu dviejų!
Nuostabu, Tu patikėk — tai džiaugsmas:
Tau šypsosis du maži vaikai…
Sunaikinę rūpesčius didžiausius,
Jie primins, kad dangaus dovaną gavai!
Tėve brangus, esi man Tu
Svarbiausias žemėje visoj.
Tarp vyriškų svajonių mūs
Vedei mane tikroj tiesoj.
Esi brangus žmogus širdy —
Tvirtybės sauja manyje —
Neleidęs pasiklyst kely,
Atvėręs prasmę lemtyje.
Apkabinu Tavus pečius —
Petys petin — visur kartu!
Suaugęs — Tau esu svečiu —
Retai matai… O aš žilstu…
Tau spaudžiu dešinę, Tėvuk,
Ilgai gyvenk, ilgai čia būk!
Brangus Tėveli, mus užauginai per greitai
Ir mūsų naštą nunešei tolyn į gulbinų dausas…
Tu mus su meile aukso rytmetin paleidai,
Nuplovęs veidus vien rudens lietaus lašų gausa.
Ne kartą savo rankomis Tu gydei, glostei,
Lydėjai, mums nežinant, į gyvenimo plačias marias.
Ne kartą ašaras nuo veido švelniom rankom šluostei,
Nepripažindamas, kad per dažnai užgaunam Tave mes.
Rodos, nebūtų saulės šviesos,
Jei nebebūtų Motulės —
Rodos, nebūtų pasauly tiesos,
Rūpesčiai slėgtų užgulę
Rytą ir vakarą saulė esi,
Mūsų brangioji Mamyte.
Savo esybe mums Tu švieti…
Tu — amžinoji gyvybė.
Laimę ir džiaugsmą puokštėj gėlių
Priimk, Motinėle, iš savo vaikų.
Dėkoju, kad užauginai mane supdama nuo saulėlydžio
iki aušros. Dėkoju, kad rūpinaisi manimi nuo rytinės
žvaigždės iki mėnulio patekėjimo. Dėkoju, kad buvau glaudžiama švelniame Tavo glėbyje ilgiausiomis nemigo naktimis.
Visų akivaizdoje, už suteiktą man gyvenimo pilnatvę,
dėkoju Tau, mylima mano Motinėle. Sveikinu Tave ir linkiu
būti tokia pat nepakartojama visiems žmonėms, kokia buvai ir esi man.
Kiekvieną linksmą akimirką aš noriu bėgti pas Tave
vienintelę: prisiglausti, nudžiuginti Tave savo juoku, apsvaiginti akių švytėjimu! Ir tai yra mano meilės ir ilgesio dovana Tau, mylima Mama.