Bet kokia veikla, pajėgi paveikti ar pakeisti subjektyvią patirtį, gali sukelti priklausomybę. Kol priklausomos meilės biologija nėra galutinai ištyrinėta, profesionalai klinikinę diagnozę formuluoja, remdamiesi įprastu elgesio aprašymu.
Psichologai praktikai nustatė, kad priklausomybę sudaro trys elementai: obsesija arba įkyrus rūpinimasis priklausomybės objektu, jausmas, kad viskas slysta iš rankų, ir elgimasis taip pat, nors fizinės ar psichologinės pasekmės yra kenksmingos. Kiti du elementai – tolerancija (kai, siekiant to paties poveikio, priklausomybės objekto reikia vis daugiau) ir atitraukimo simptomai gali arba pasirodyti, arba ne. Šios savybės reiškia, kad priklausomybę lemia veikiau liguistą prieraišumą sukeliančio objekto poveikis asmens gyvenimui nei vartojamas jo kiekis arba patirties mastas. Tad, atsižvelgdami į šiuolaikinius priklausomą elgesį nusakančius kriterijus, matome, kad seksas, meilė, romantiškas įsimylėjimas gali būti apibūdinti kaip priklausomo elgesio objektai.
Keletas mokslininkų yra atskleidę, kad priklausomybių nuo veiklos (sekso, lošimo, išlaidavimo) sukeliama euforija nesiskiria nuo narkotikų ar svaiginamosios medžiagos (alkoholio, narkotinių medžiagų) sukeltos priklausomybės. Pasak Harvey Milkmano ir Stanley Sundervvirtho, fiziškai priklausomi nuo sujaudinimo, pasisotinimo ar fantazijos patirties galime tapti visiškai nepaisant to, ar šį susijaudinimą sukurianti kapsulė yra narkotinė medžiaga, ar veikla.7 Bet kuri šių trijų pajautų – sujaudinimą, pasisotinimą ir fantazavimą sužadinanti veikla, sykiu ir meilė, sukelia cheminių medžiagų pokyčius smegenyse. Neurocheminiu požiūriu esame pažeidžiami.
Mūsų smegenys natūraliai teikia mums šį trejetą malonumo pajautų, užtikrindamos turtingesnę gyvenimo patirtį. Šiuos trejetą planų kontroliuoja šimtai mūsų smegenų cheminių medžiagų, kurias perprasti dar tik pradedame. Be šių cheminių medžiagų neįstengtume įvertinti žmogiškosios savo prigimties. Pavyzdžiui, feniletilenas (PEA) yra neurocheminė medžiaga, sukelianti sujaudinimo būsenas, skatinanti budrumą, įkvepianti veikti. Diskomforto būsenos, taip pat sukeltos neurocheminiu medžiagų, padeda mums atpažinti pamatines žmogiškąsias reikmes, skatina siekti pasitenkinimo, palengvinti nepatogumus. Tai pasiekus, cheminiu būdu kontroliuojami pasisotinimo jausmai mums praneša, kad jau gana, ir leidžia kūnui pereiti į homeostazę arba pusiausvyrą. Esama ir kitų cheminių medžiagų, būtinų turtingam vaizduotės gyvenimui. Tokia paties žmogaus sukelta transo būsena leidžia mėgautis malonių galimybių sklidina ateitimi, gėrėtis meno kūriniu, pastebėti saulėlydį, įsijausti kuriant dainą. Pasitenkinimas, kūrybinė aistra, seksualinis susijaudinimas – kiekvieną šių būsenų atitinka neurocheminė paralelė.
Priklausomybės įleidžia šaknis į vieną ar keletą tų pačių malonumo lygmenų arba į geros savijautos cheminių medžiagų terpę. Vieni trokšta susijaudinimo ir ypatingų linksmybių, jie būtinai įsipainioja į visokius pavojingus, rizikingus, stimuliuojančius dalykus: kompulsyvų lošimą, žaidimus, neteisėtus meilės nuotykius, vairuoja beprotišku greičiu, būtinai dramatizuoja santykius. Kiti pasirenka turtingą fantazijos gyvenimą ir netrunka jame pasiklysti. Nugrimzdimas į mistiką, romantikos euforiją, romantiško įsimylėjimo objektai, meilės dramos – tai būdai paskatinti intensyvesnę tų pačių neurocheminių medžiagų gamybą, patirti jų teikiamą svaigulį. Yra ir tokių, kurie tarsi jaučia per daug. Šie pageidauja raminamųjų skausmui malšinti, stresui ir baimei slopinti. Endorfinai – arba sąmonės opiatai – tai neurocheminės medžiagos, švelninančios skausmą ir nerimą. Į tokį raminimąsi linkę žmonės stengiasi aktyvinti endorfinus kompulsyviai persivalgydami arba siekia į transą panašios, transformuotos sąmonės būsenos, kurią laiduoja naujas romantiškos meilės ryšys. Priklausomos meilės ryšys taip pat gali suteikti tokį pasitenkinimo jausmą. Vienas iš būdų suderinti palankų keleto neurocheminių medžiagų poveikį – išvengti skausmo, tikrovėje patirti fantazijas, pasijusti tikrai gyvu žmogumi, yra užmegzti meilės ryšį.8 Bėda, kad tokia smegenų chemijos teikiama nauda gali sukelti priklausomybę.
Kad pasiektume mūsų tikslą, priklausomybę nusakysime trimis aspektais: i. kaip žalingą (disfunkcinį) nesąmoningu tapusį įprotį; 2. kaip neįveikiamą (kompulsyvų) ritualą, kurio neatlikti jau neįstengiame; 3. kaip psichologinį ar fizinį prisirišimą prie objekto, kuriam atitolus, neretai pasireiškia atitraukimo ar reikmės sustiprėjimo simptomai. Dėmesio sutelkimas į priklausomybės objektą gali trukdyti normaliam socialiniam, profesiniam, poilsiniam, emociniam, dvasiniam ir fiziniam gyvenimui. Žmogus stengiasi sumažinti arba audringai neigia ir piktnaudžiavimą, ir skausmą, kylantį dėl tokio susitelkimo į šį objektą. Nepaisydamas neigiamų pasekmių, jis toliau lieka su objektu susisaistęs. Priklausomybė yra piktybinė atauga, išleista normalaus žmogiškojo polinkio susijaudinti, fantazuoti, pasisotinti.
Mūsų fizinės ir emocinės reikmės teisėtos. Tačiau kartais, kai šių reikmių patenkinimas pasiglemžia kitiems, svarbesniems gyvenimo dalykams skirtą laiką ir dėmesį, mūsų poreikiai tampa priklausomybėmis. Priklausomybė dažnai nusakoma tokiais žodžiais: obsesiškas, nesaikingas, ardomasisy neįveikiamas (kompulsyvus), tapęs įpročiu, prisirišęs, priklausomas. Pasvarsčius paaiškėja, kad kai kurie jų tinka aptariant meilės srities santykius ir seksą. Vadinasi, tada meilė visada yra įprotis, kurio derėtų nusikratyti? Ne, visai ne. Mūsų poreikis patirti meilę tikras, tačiau reikėtų siekti atpažinti joje nesveikus priklausomybės dėmenis ir pasistengti juos panaikinti, suteikiant savo meilei daugiau sveikatos. Meilės santykiai yra ne juodi ir ne balti, ne arba-arba, dauguma jų aprėpia visus šiuos elementus. Daugeliui meilės santykių, regis, būdingi tiek priklausomybės, tiek sveiko susietumo požymiai. Tad priklausomybė būna ir sveika, ir nesveika.
Diduma mūsų įpročių ir praktinio elgesio gali turėti ypatybių, primenančių priklausomybes, tačiau nebūtinai visi jie liguisti. Daugelis reikalingais laikomų dalykų mums tikrai būtini biologiniam išlikimui arba emociniam saugumui, tad jais verta pasirūpinti. Mums reikia maisto, pastogės, fizinio prisilietimo, kitokių fizinės stimuliacijos formų, pripažinimo, susietumo jausmo. Daugelis kitų dalykų, kurių, mūsų manymu, reikia, tėra norai, be jų išgyventume. Pavyzdžiui, mums reikia namo, bet garažas trims automobiliams nėra toks būtinas.
Kai svarstome apie meilę, reikmių klausimas pasirodo esąs daug sudėtingesnis. Neseniai girdėjau kažką tvirtinant, kad mūsų išlikimui meilės nereikia. Tiesa ta, kad net labiausiai priklausomo kūdikio fiziniam išlikimui nereikia meilės, kūdikiui reikia dėmesio ir rūpinimosi, aktyvinančių kūno nervų sistemą, skatinančių augimą. Tinkamai fiziškai prižiūrėtas kūdikis, nestokojantis fizinio, tačiau emociniu požiūriu neutralaus kontakto, išgyvens kaip ir tas, kuriuo rūpintasi itin meiliai. Tačiau kūdikis, kuris liečiamas retai ar visai nesulaukia fizinio prisilietimo, gali susirgti, pasiduoti depresijai, o kraštutiniais atvejais likti suluošintos psichikos arba numirti.
Tad, remiantis pačiu primityviausiu supratimu, biologinis išlikimas meilės nereikalauja. Tačiau vaikystėje meilės nepatyręs žmogus nesugeba tapti vientisa, sveika asmenybe. Be meilės jis išgyvens, tačiau jam bus sunku išsiugdyti savivertę, išmokti mylėti kitus, pajusti meilę gyvenimui, jam trūks visų pagrindinių sveiko ir priklausomybe nesančio meilės santykio sudedamųjų dalių.
Taip, galima gyventi be meilės, tačiau visi mano sutikti žmonės, nepajėgę mylėti savęs ar kitų, paprastai buvo iš tų, stokojusių šilto saito su tėvais, tų, kuriems vaikystėje stigo jų puoselėjančio rūpesčio ar besąlyginės meilės. Tokia meilė vaikui byloja: myliu tave nepaisant visko, net jei retsykiais man ir nepatinka, ką sakai, galvoji ar darai. Net jei vaiko elgesys yra apribojamas, šie apribojimai yra veikiau apsauginis barjeras, neleidžiantis vaikui susižeisti. Tačiau vaiko unikalumo priėmimas visada būdingas besąlyginei meilei.
Meilės santykiai gali būti geri ar blogi, nelygu, ką jie mums teikia. Šioje knygoje svarstome, ar priklausoma meilė tikrai yra? Kas yra priklausoma meilė? Kaip meilė tampa priklausoma? Kaip tokia nuostabi meilė gali tapti kažkuo, kas taip skaudina? Ar čia meilė? Gal priklausomybė? Koks santykis yra sveikas?