Graikų-romėnų mitologiją puošia gana daug sekso ir meilės dievų. Vyriausias Olimpo dievas Dzeusas buvo laikomas tikėjimo ir ištikimybės dievu. Amūras (Amor) – tai meilės ir harmonijos dievas. Arėjo ir Afroditės sūnus Abderas – švelnumo ir abipusės meilės dievas, o Afroditė – olimpinės meilės deivė. Jos sūnus Erotas taip pat buvo meilės dievas, tačiau daugiau seksualinės aistros negu tikros meilės. Peitos dukra Ijinga (lynx) simbolizavo aistringą meilę. Ištikimą meilę, prisirišimą ir moters adoraciją romėnams simbolizavo Pietas. Neišsenkantį troškimą mylėti graikams įkūnijo Potas (Pathos) ir Himenėjas (Himenaeus). Freudo psichoanalizės teorijoje išgarsintas Narcizas (Narcissus) pamilo savo dvynukę seserį, kuriai mirus ilgėdamasis jos ilgai žiūrėdavo į tvenkinio vandenį, kol galų gale pamilo pats savo atvaizdą. Turbūt visiems žinoma Venera (Venus) buvo romėnų meilės pojūčių deivė, kurios vardu dar ir dabar vadinamos lytinės ligos, neišskiriant nei mirtinos AIDS (įgytas imunologinio deficito sindromas).
Graikų mitologija byloja apie pasaulio pradžią, Kronui laimėjus kovą prieš Chaosą. Tada gimusi prasmingoji Kosmoso būtis, kurios valdovais buvę Olimpo dievai. Rašoma, kad Erotas buvęs pirmutinis iš jų, todėl jis, jaunas ir gražus, laisvas ir laimingas, skatinęs žmones plėtoti erotinius ryšius ir vęiksmus bei tuo pačiu plėsti žmonių giminę.
Platono „Simpoziume“ Aristofanas atmeta Eroto kosminę prigimtį ir tvirtina, kad jis iš esmės nėra koks nors dievas, o tik Dzeuso dovana žmonėms jų malonumui – gydyti jų išsiskyrimo žaizdoms, nes pirmykščiai žmonės buvę ir dvilyčiai – laisvi ir išdidūs, panašūs į didžiąsias kosmines dievybes: Saulę ir Mėnulį, žvaigždes ir planetas. Jie, pirmykščiai Saulės ir Mėnulio vaikai, buvo tokie išdidūs, kad sukilo prieš Olimpo dievus — atsisakė paklusti jų įstatymams. Dzeuso sprendimu, jie visi buvo perskelti per pusę – į vyrišką ir moterišką puses – ir tapo panašūs į Olimpo dievus.
Dievų santykiai su dievais ir žmonėmis pasižymėjo meile ir kerštu, buvo kupini varžybų ir visokių intrigų. Kaip pavyzdį pateiksiu dvi trumpas mitologines istorijas.
Dafnė buvo jauna graži nimfa, mėgusi su draugėmis medžioti prie Ladano upės krantų. Ji garbino skaistybės deivę Artemidę ir pati nuspreridė likti skaisti. Pats Erotas sustiprino jos skaistybę, smeigdamas. į širdį ietį su vario antgaliu. Tuo pat metu jis metė į Apoloną ietį su aukso antgaliu, nes šis dievas buvo jį įžeidęs, liepdamas pasišalinti ir palikti dievų arką tikriesiems dievams.
Apolonas pamilo Dafnę ir sekiojo paskui ją miškuose. Kartą Dafnė, pajutusi negalėsianti pabėgti nuo jo, meldė savo motiną deivę Gają pagalbos. Pamačiusi, kas vyksta, Gaja pavertė ją lauro krūmu. Apolonas prisilaužė lauro šakelių, nusipynė vainiką ir užsidėjo jį ant galvos. Jam lauro krūmelis liko šventas. Ir dabar laurų lapai ir vainikai yra dovanojami didvyriams, poetams, išradėjams ir visiems ką nors nepaprasto pasiekusiems asmenims.
Kefalas, Fokio princas, atvyko į Atėnus vesti Prokridės – karaliaus ITechtėjo dukros. Dailusis princas mėgdavo išeiti anskti rytą pamedžioti. Vieną rytąjį pagrobė Eos. Kai jis pakartotinai pareiškė, kad negalėsiąs mylėti šios deivės, nes yra susižiedavęs su Prokride, Eos išmetė jį atgal į žemę, įspėdama, kad jam teks labai pasigailėti .u metus dievišką meilę.
Kefalas kentėjo baisų pavydą, kurio priežastis buvo jo gražioji žmona. Jis sumanė patikrinti žmonos ištikimybę, bandydamas suvedžioti ją kaip svetimas vyras. Taip vieną dieną Prokridei buvo įsakyta, kad jos vyras, medžiodamas miškuose, šaukęs kitą moterį Aurą. Vieną dieną, kai Kefalas išvyko medžioti, Prokridė pasekė jį ir pasislėpė krūmuose. Išgirdęs tarsi šerno skleidžiamus garsus, jis metė savo taikliąją ietį ir pribėgęs apkabino mirštančią mylimąją. I’ada jis suprato savo lemtingą klaidą – iš tikrųjų jis buvo šaukęs Aurą, turėdamas galvoje vėjo dvelkimą įkaitintai kaktai atvėsinti. Taip deivė atkeršijo jam už atstumtą meilę.