Laikas: I a. pr. Kr. vidurys-l a. po Kr. vidurys
Vieta: Kumranas, Jordano slėnis
. .Varinio ritinio lobis, tikras ar įsivaizduojamas, tikriausiai yra Jeruzalės šventyklos lobis.
Kumrano urvuose, netoli šiaurvakarinio Negyvosios jūros kranto, tuomet Didžiosios Britanijos mandato teisėmis valdytoje Palestinoje, XX a. penktojo dešimtmečio pabaigoje rastas paslėptas rankraščių rinkinys. Anglams pasitraukus, ta sritis tapo hašimitų valdomos Jordanijos karalystės dalimi. Paslėptieji dokumentai, daugiausia parašyti ant odos, kietai susukti ir sudėti į molinius indus, buvo paskirstyti po kelis urvus. Išaiškinta, kad tuose rankraščiuose yra beveik visų Senojo Testamento knygų fragmentų ir net didelių dalių, taip pat daug tekstų, kuriuos tikriausiai parašė sekta, gyvenusi Kumrano vietovėje. Šie dokumentai pagarsėjo kaip Negyvosios jūros rankraščiai, o visų keisčiausias, žinoma, yra Varinis ritinys, taip vadinamas dėl to, kad padarytas iš vario.
Atradimas ir restauravimas
Tėvas Roland’as de Vaux, vienas iš Kumrano kasinėtojų vadovų, dviejų dalių Varinį ritinį rado 3-iajame urve 1952 m. Jis atrodė visai kitoks, ir Roland’as net abejojo, ar jis priklauso prie kitų Kumrano rankraščių, be to, nei jis, nei kiti archeologai negalėjo jo išvynioti, nes buvo labai aprūdijęs. Iš to, ką įstengė perskaityti, jie suprato, kad jame gali būti aprašytas paslėptas sidabro ir aukso lobis. Tačiau, dideliam jų nusivylimui, daugiau nieko negalėjo padaryti.
Galų gale po trejų metų Varinis ritinys buvo nugabentas į tuometinį Mančesterio Mokslo ir technikos koledžą šiaurės Anglijoje, kur Technikos fakulteto profesorius H. Wrightas Bakeris sugebėjo jį atverti specialiai sukonstruotu miniatiūriniu diskiniu pjūkleliu. Taip buvo gautos 23 įgaubtos plokštelės, arba pjaustiniai, kuriuose išlikę 12 stulpelių teksto: stulbinantis lobių sąrašas ir jų slaptaviečių senovės Palestinoje aprašymas.
Tą rankraštį turbūt buvo labai brangu pagaminti, ir aiškiai norėta, kad jis ilgam išliktų. Jis sudarytas iš trijų nepaprastai plonų 99 procentų grynumo vario lakštų. Iš pradžių lakštus sukniedijus buvo padaryta 2,4 m ilgio ir 23 cm pločio juosta. Rankraštis iš tikrųjų unikalus: pirma, jis pagamintas iš vario, o ne iš odos kaip kiti Negyvosios jūros rankraščiai. Antra, parašytas hebrajų kalba, kuri vėlyvesnė už biblinę, tačiau ankstyvesnė negu pirmųjų rabinų raštų kalba. Remiantis paleografiniais duomenimis, jis datuojamas I a. viduriu arba gali būti kiek senesnis. Dokumento raštas toks nedailus, kad negalėjo būti parašytas profesionalaus perrašinėtojo. Nuo kitų Negyvosios jūros rankraščių jis skiriasi ir tuo, kad jame nėra nei Biblijos ištraukų, nei tekstų, kurie galėjo būti sukurti pačios Kumrano vienuolių bendruomenės.
Kai kurie mokslininkai spėjo, kad tai legendinis sąrašas, kažkas panašaus į pasakojimą apie paslėpto lobio pėdsakus, kokių randama įvairių pasaulio šalių tautosakoje. Šiandien dauguma mokslininkų mano, kad jame surašytos brangenybių, išgabentų iš Jeruzalės Erodo šventyklos prieš pat romėnams sugriaunant miestą 67 m., slaptavietės.