Vilnimis, vilnimis nubanguoja
Švelnios rankos ir lūpos tada,
Kai dukrelei širdis uždainuoja
Gėrio pasakų meilės daina.
Vandenai, vandenėliai, vilnelės
Iš širdies į širdelę tekės,
Jei, globodama mūsų dukrelę,
Stengsies ją link dangaus pakylėt.
Krikšto Motina Angelo veidu —
Dievo rankom pas mus atvesta,
Jei dangus Tau šią misiją leido —
Tu mums lobių didžiausių verta.
***
Tarp brangiausių žmonių apkabinsiu
Savo Krikšto Tėvelį širdim
Ir vaikystę Jam savo priminsiu,
Būdama tarsi vaikas švelni.
Nepamiršo manęs jokioj šventėj,
Nestokojau kasdienės globos.
Tad linkiu Jam laimingai gyventi:
Lai ne jis, bet Jo — laimė ieškos!
***
Paseksim pasaką žvaigždėtą
Atėjusiam iš ateities.
Nutiesim kelią Jam saulėtą,
Apgaubsim skraistėmis vilties.
Krikštynų puota Jo likimui —
Tai nuostabios lemties pradžia.
Stos šventės laukęs nuo gimimo
Lai džiaugias mūsų dovana.
***
Į lietuvišką dvasią parėmę pečius
Ąžuolų didingumą nešiojat.
Jūs atstojot brangiausius man žmones — Tėvus,
Kai vienatvė aplankė juodoji.
Kai anksčiau už mane
Jie į kitą pasaulį išėjo,
Aš verkiau tik pas Jus glėbyje
Ir man Krikšto Tėvelių reikėjo.
Metai bėga ir laikas palieka gyvent
Apdraskytus gyvenimo vėtrų…
Ir tada, kuomet, rodos, skausmų nepakelt,
Ir kada savyje nėra vietos —
Jūs suskubot iš vargo prikelt
Ir sugėrėte ašarų lietų…
***
Sveikinam Tave, Dukruže,
Su saulėtekiais rausvais,
Su audra, kur bangos lūžę
Plaukia buriniais laivais.
Linkim Tau sparnuoto skrydžio,
Mėlyno vilčių dangaus
Ir svajonių tokio dydžio,
Kokios būna tik žmogaus.
Mylim Tave, Krikšto Dukra,
Viliamės tokios lemties,
Kurios siekiai nesužlunga,
Nes jai Dievas kelią ties.
***
Atėjus iš po Motinos širdies.
Iš tikrojo lietuviškumo —
Apdovanota Tu sparnais vilties,
Dvasia beribio padorumo.
Mes džiaugiamės augindami
Tave Darželiuose tarp žalių rūtų,
Kad Tavo lūpose skambi daina
Ramybe tėviškėlei būtų.
Kol žalią žemę dukterys mylės
Ir užaugins vaikuos tėvynę —
Nė vienas Krikšto lašas neišnyks,
Tautoj išugdęs lietuvybę.
***
Aš vėl glaudžiuos prie Jūsų rankų
Baltuosiuos Krikšto marškiniuos.
Jaučiu, kad širdimi aplankot,
Nes Jūsų aš dažnai ilgiuos.
Jaučiu švelnumą Motinėlės
Ir Tėvužėliu taip tikiu,
Kaip tam ryte, kai marškinėliais
Apvilkote mane abu.
Dabar tuos marškinius šventuosius
Prie savo vaiko aš glaudžiu —
Jam Krikšto laimę atiduosiu —
Savo Krikštatėvių vardu.