Nesakyk – paskutinį mokyklinį valsą šiandien šoku. Einam. Nori,- lig lubų iškelsiu tą mažytį pirmoką. Nori,- klaidžiosim ištisą naktį, eisim aušrą sutikt… Gaila visko iš karto netekti, viką šičia palikti. Nori,- aš, kaip šitie berniūkščiai, gatvėj triukšmą sukeliu, Tik, prašau – nesakyk, kad šoku paskutinį mokyklinį valsą.
Ant lentos juodos – kas rytą naujos datos, Tarsi laikas – trupanti kreida, Jau dabar žinau, kaip reikalingi jūsų žodžiai, Išrašyta formulėm lenta. Jūsų lydimi ateinam ir išeinam, Kitos rankos mūsų suolus lies. Bus vėl žodžiai, bus vėl naujos datos, Tiktai rūpesčiai ir raukšlės pagilės. Per anksti, oi per anksti plaukai jums nušarmojo. Saulėti rugsėjai keisis, belsis… Ačiū, kad mums negailėjot šilumos Nuo raidės pirmos lig paskutinio valso.
***
O Jūs skubat, Pašėlusiai skubat užaugti, Kad nemokytų nieks ir nebartų, Nors ir žinot, jog daug ką paliekat Už simboliškų pasakos vartų.
Jaunyste, paukšte mano, Jaunyste išdidi! Keliesi tu į erdvę Krenti ir vėl skrendi. Plasnok drąsiau, jaunyste, Virš liūnų, akmenų! Žinok, tik tas nekrinta, Kas gimė be sparnų.
***
Nurimus žemė snaudžia mums po kojom, Nakties tyloj užmigs jauni. Mes einame sutikti naujo ryto, Pirmųjų aukso saulės spindulių. Paglamonėt berželio pumpurų dažytų, Ištarti: – Žeme, aš tave myliu! Mes čia atėjom pasitikti bundančio pasaulio, Kuris mūs laukia ir švelniai sako: – Gavom kažką, kažką jau. Žinau, kad daugelis nesusitiksim, Kad mūs keliai bus saulės išskirti, Tačiau gyvenime mes amžinai paliksim Tokie, kaip klasėje, nuoširdūs, draugiški, tyri.
***
Nesistebėjot, kad aš ne viską moku, Nesistebėjot, kad ne viską žinau, Supratot, kad vis dar mokausi Mylėti, suprasti, gerbti.
***
Tavo dienos – smalsios vaiko akys, Krykštavimas, klaidos mūs darbuos. Tavo dienos-mažos mūsų širdys trapios, Mokančios mylėt ir neišduot.
***
Prisimink, kaip mokyklon nedrąsiai Tu atbėgai su puokšte gėlių… O nuo šiandien jau niekas į klasę Nebekvies, nebešauks varpeliu…
***
Palengva išeina vaikai iš namų. Į nuosavą gatvę. Gal juos šaukia savi laikai, Gal išvaro tėvų senatvė – Ir irzli, ir nepakanti, Išmatuojanti savo matu tai, Kas bręsta kitų širdy, be nuolaidų, be paklaidų. Ak, tie mūsų amžiaus tėvai, Šitiek matę, vis tiek nesupranta, Kad jaunystė ne taip jau lengvai Randa tikrą, vienintelį krantą. Jai pačiai reikia pereit audras, Kilt į kalną ir leistis bedugnėn. Taip tikrai jie supras ir suras Ir gyvenimo druską, ir ugnį. Tegu eina vaikai iš namų, Tegu blaškosi, ieško ir klysta. Man užvis labiau neramu, Kai žiūriu į besparnę jaunystę.
***
Tuoj išeisit. Tokie aukštaūgiai – Jau ne vienas praaugęs mane. Neskubėkit labai. Dar pabūkim. Paskutinį juk kartą drauge. Bet gyvenimo šauksmas valdingas. Savo galią jis žino. Netruks. Nuaidės varpeliu ilgesingu Ir išves iš tos klasės visus. Ką gi! Eikit. Širdim jus lydėsiu Aš dar daugelį metų, vaikai. Pasirinkite kalią sau tiesų. Siekit laimės tikros atkakliai! Be kitų, kelyje jus telydi Išmintis ir sena, ir gili: Už banknotą ne viską nupirksi. O parduot už jį viską gali.