Rodos, nebūtų saulės šviesos,
Jei nebebūtų Motulės —
Rodos, nebūtų pasauly tiesos,
Rūpesčiai slėgtų užgulę
Rytą ir vakarą saulė esi,
Mūsų brangioji Mamyte.
Savo esybe mums Tu švieti…
Tu — amžinoji gyvybė.
Laimę ir džiaugsmą puokštėj gėlių
Priimk, Motinėle, iš savo vaikų.
Dėkoju, kad užauginai mane supdama nuo saulėlydžio
iki aušros. Dėkoju, kad rūpinaisi manimi nuo rytinės
žvaigždės iki mėnulio patekėjimo. Dėkoju, kad buvau glaudžiama švelniame Tavo glėbyje ilgiausiomis nemigo naktimis.
Visų akivaizdoje, už suteiktą man gyvenimo pilnatvę,
dėkoju Tau, mylima mano Motinėle. Sveikinu Tave ir linkiu
būti tokia pat nepakartojama visiems žmonėms, kokia buvai ir esi man.
Kiekvieną linksmą akimirką aš noriu bėgti pas Tave
vienintelę: prisiglausti, nudžiuginti Tave savo juoku, apsvaiginti akių švytėjimu! Ir tai yra mano meilės ir ilgesio dovana Tau, mylima Mama.
Žinau, kad nuolatos galiu sugrįžti į namus, kur laukia
Tavasis Tėviškasis didingumas. Tačiau, būtent, toks Tavo
būdas visuomet priverčia apsvarstyti savo veiksmus ir pagalvoti: gera lengvabūdiškai gyventi, bet ką aš Tėvui pasakysiu?..
Niekada Tavęs nemačiau darant tai, ko nelinkėtumei kitiems. Todėl galiu pripažinti, jog esi didysis mano gyvenimo
ramstis. Esi vienintelis žmogus žemėje, kuris parklupdo mano jaunystės vėjavaikiškumą. Tavo dvasinė stiprybė išugdė
manyje žmogų. Dėkoju Tau, Tėve
Brangus ir mylimas, Tėveli,
Nutieski man likimo kelią,
Sušildyk patarimais ir glėbiu…
Aš Tavo amžina dukrelė,
Todėl tikrai man širdį gelia,
Kai pasiilgusi Tavęs, verkiu…
Linkiu, kad vėjas neužpūstų
Tikėjimo ir laimės būsto,
Kur tu priglausi nuoširdžiai mane…
Lai niekad pūgos neužpusto
Namų, kur su aušra nubustų
Geroji Tėviška širdies valia.
Tau žydės alyvos, Motinėle,
Tau žaliuos po langu jovarai,
Sodo žiedus glostys mėnesėlis,
Sups žvaigždes, kaip Tu mane supai.
Tulpių glėbyje — Tau mano meilė
Ir svajonių dydžio artuma.
Jeigu mano šypsnis — Tavo laimė —
Tau šypsosiuos kol esu gyva.
Žaliųjų nendrių minios ir ajerų didingi chorai
Liūliuoja lyg gėlių jaunystė bangomis,
Kur brangią Mamą — mergaičiukę žydraakę, dorą
Padovanojo man likimas baltų lelijų širdimis.
Išgersiu aš Tavos jaunystės vandenį žiedais lelijų —
Baltais žiedais iš Tavo, Mama, praeities:
Lai gėris manyje gyvenimo džiaugsmu atgyja,
Sujungdamas mus laimės gijomis vienoj sakmėj
Tarytum ąžuolas stiprus ir ištvermingas,
Tarytum medis, Tėve, žemėje esi.
Žmogus gyvena, kad jis būtų reikalingas,
Kad jo darbais gėrėtųsi visi.
Mes linkim, Tėve, ąžuolų žalių tvirtybės,
Jaunatviškos minties ir vyriškos jėgos.
Tegu gyvena Tavyje galia jaunystės
Taip, kaip gyvena paukščiai ąžuoluos.
Mes apkabinsim, Tėve, Tave vėjų rankom —
Tu išblaškytus vėl visus priglausk…
Ir ąžuolo galias paleiski tik į dangų,
Kur Dievas mus palaimos lietumi nuplaus.
Kiekvieną rytą, kai tik nubundu, nors akimirkai prabėga vaizdinys iš praeities. Aš niekuomet nežinau, ką pasakysi
staiga atėjusi į mano mintį. Stebiuosi, ar tai mano ilgesys
sugrąžina Tavąsias rankas ir akis, ar tai Tavo meilė atskraidina veido šypseną ir širdies šilumą.
Tavasis gerumas, Mama, vaikštantis po mano gyvenimą, visuomet atsiranda šalia, kai esu sunkiausiose minutėse, valandose ar dienose. Tuomet ypatingai jaučiu mūsų
dvasinį ryšį.
Žinau, kad galiu klausti patarimo ar prašyti paguodos
ir pas kitus žmones, tačiau net tokio poreikio nejaučiu. Tu
vienintelė gali išklausyti nepasmerkusi, suprasti nepajuokusi, atleisti ne apkalbėjusi.
Nepagalvok, brangi Mama, kad prisimenu Tave tik
tuomet, kai sunku… Ne — mano Švenčių Saule! Ne — mano
Laimės Žvaigždele! Ne — mano Meilės Gėlele! Aš esu Tavo
didžiulės šventės džiaugsme visa širdimi. Apkabinu Tave ir
bučiuoju.
Tu spindėk, mano Mama, lyg saulė
Virš pavasario sodų baltų.
Man nušvieski kelius per pasaulį
Atsiminimais vaikystės dienų.
Tu esi reikalinga, Mamute,
Ne tik man, bet ir mano vaikams —
Lyg paukščiukai aplink jie sutūpę
Tavo meilės lyg duonos vis lauks.
Na, ir kas, kad visi mes suaugę,
Savarankiški metų kely…
Bet Tavų patarimų sulaukę,
Pasijuntam dvasia stipresni.
Motinėle, esi mums brangiausia —
Vien tik Tau puokštė rožių didžiausia
Be palaimos žodžių nepaliksiu namų,
Neperžengsiu slenksčio į lemtį.
Nereikia taip nieko, kaip žodžio Tėvų,
Kur gėrio galėsiu aš semtis:
Rasos tyro lašo gaivinti viltims
Ir saulės šviesos tiesti keliui,
Vaivorykštės juostų svaiginti mintims
Ir kartais suklupti ant kelių —
Priglusti prie žemės, klausytis minties —
Galbūt ji pajaus širdį geliant?
Kur širdgėla mano pažadins viltis
Ant Tėvo ir Motinos kelio…
Be palaimos žodžių nepaliksiu namų —
Ant sąžinės lauko prieš Tėvus suklumpu.