Kaip patirti džiaugsmą pirmiausia
rūpinantis kitais
Kiekvienas geras poelgis, kad ir koks
nereikšmingas, visada yra reikalingas.
EZOPAS
„Aš kažką jaučiu socialiai atskirtiems žmonėms, – sako Silvija. – Kai pirmą dieną pamačiau jį ateinantį, pasisveikinau su juo ypatingai. Jo drabužiai buvo apskurę, mane patraukė prie jo.“
Džeimsas, įpusėjęs penktą dešimtį vyriškis, daugiausia laiko praleisdavo miegodamas ir gerdamas. Jis buvo benamis, bet vietos nakvynės namai nepriimdavo girtuokliaujančių.
Tad Džeimsas su grupele draugų nakvodavo miesto parke. I Silvijos biurą jis atėjo ieškodamas darbo, atsiųstas vienos poros, kurie rūpinosi bendruomenės benamiais ir padėjo susirasti darbą.
Energinga močiutė ir ne visą darbo dieną dirbanti sekretorė Silvija nusprendė pasirūpinti Džeimsu kaskart, kai ji bus biure. Jis pasipasakojo apie savo šeimą ir praeitį. Taip jie susipažino.
Kai Džeimsas pasakė Silvijai, kad išvažiuoja kuriam laikui į Naująją Meksiką, ji nebuvo tikra, ar dar jį pamatys. Po keturių mėnesių vyriškis grįžo ir atvežė naujieną: jis sirgo vėžiu. Džeimsas buvo nuvažiavęs atsisveikinti su motina, bet ši išvijo jį. Išsigandęs ir vienišas jis grįžo į miestą.
„Kuriam laikui apsistojo prastame motelyje, nes nesirgo taip, kad būtų reikėję gulti į ligoninę, – pasakojo Silvija, – bet po keleto mėnesių jį paguldė į slaugos namus, kur buvo prižiūrimas valstybės lėšomis.“
Niekas iš šeimos narių Džeimso nelankė, o sveikata prastėjo, todėl Silvija ėmėsi jį nuolat lankyti. Jis pasakojo jai vaikystės prisiminimus ir savo svajones apie dangų. Jie nevaržomi kalbėjosi apie mirties baimę ir viltį. Ištisus mėnesius Silvija matė, kaip Džeimso kūnas silpsta, o skausmas didėja. Kai vyriškiui neužteko jėgų kalbėti, ji laikydavo jo ranką ir dainuodavo. Vienintelis žmogus, buvęs su Džeimsu tą dieną, kai jis mirė, buvo Silvija.
„Neprisimenu, kad būčiau galvojusi, jog elgiuosi geraširdiškai, – sako ji. – Tiesiog tai buvo natūralu. Kalbėjausi su juo, skyriau dėmesio. Tiek daug šiame pasaulyje vienišų žmonių. Nenorėjau, kad ir Džeimsas toks būtų.“
Gerumas yra kito žmogaus ir jo poreikių pastebėjimas. Tai reiškia suprasti kiekvieno sutikto žmogaus vertę. Kaip ir kiekviena mylinčio žmogaus savybė, gerumas gali būti daug paprastesnis ir kur kas galingesnis, nei mes įsivaizduojame.
AR ESU ĮPRATĘS BŪTI GERAS
Atlikdami savęs įvertinimo testą, apsvarstykite dažniausius savo žodžius ir poelgius. Netruksite pastebėti, kad atsakymas c į kiekvieną klausimą yra natūraliausia tikrai mylinčių žmonių siekiamybė. Tačiau svarbu žinoti, kur jūs esate dabar, kad žengtumėte kitą žingsnį mokydamiesi mylėti.
- Kai esu viešoje vietoje, pavyzdžiui, drabužių parduotuvėje,
aš:
a) Pastebiu, kad, prasilenkdamas su žmonėmis, kurie užstoja
man kelią, juos stumdau.
b) Stengiuosi su kuo mažiau žmonių turėti kontaktą.
c) Mėgaujuosi galimybe kiekvienam nusišypsoti. - Kai tam, kad padaryčiau ką nors gero kitiems, reikia paaukoti
savo laiko, pinigų arba patogumo, aš:
a) Atmetu šią mintį net rimtai jos neapsvarstęs.
b) Noriu padėti, jeigu žinau, kad gausiu ką nors mainais.
c) Apsvarstau, ar ta auka verta, ir stengiuosi, kad pavyktų. - Kai žmogus su manim elgiasi nemaloniai, aš:
a) Supykstu.
b) Stengiuosi kuo dažniau jo vengti.
c) Ieškau būdo, kaip būti maloniam su juo. - Kai sužinau, kad kiti žmonės užsiims labdaringa veikla
šeštadienio popietę, aš:
a) Tikiuosi, kad manęs nekvies dalyvauti, nes jų dienotvarkės,
žinoma, ne tokios įtemptos, kaip mano.
b) Jaučiuosi kaltas, kad nedalyvauju.
c) Mąstau, ką panašaus galėčiau nuveikti savo mikrorajone. - Kai matau, kad kažkas kitas dėvi labai skirtingus drabužius
ar elgiasi visiškai kitaip nei aš:
a) Jaučiuosi už jį pranašesnis.
b) Vengiu jo, nes jis verčia mane jaustis nepatogiai.
c) Pasistengiu su juo kokiu nors būdu susipažinti, nes galbūt
jis gali mane ko nors išmokyti.