Tarp pavasario gatvių senamiestis varo iš proto
Mamos ilgesį tylų bažnyčių stogais.
Ar Jūs, žmonės, nematėt gelmės klaikaus žvilgsnio bepročio,
Kur į dangų vis kyla variniais varpais?..
Geria miestas iš lūpų nenutylančią maldą Mamos.
Ir praeivis nustebęs — „išprotėjo“, — galvos.
Skausmą žemė sūpuotų ašarotos prigėrus tylos —
Dievui širdį juk gelia dėl Motulės raudos.
Tikiu, kad nedaužys ruduo į langą,
Kai apkabinęs Mamą
Šoksi, Tėve, meilės tango…
Mamut, Tau sužibės visi žvaigždynai,
Kai apkabinus Tėtį
Jausies vos susipažinus…
Tikiu, jog aplankys Jus meilės vėjas,
Ir, palietęs žvakides,
Užpūs šio vakaro žvaigždes…
Lai meilės jaudulys abu užliejęs
Priglaus Jus, mano pėdomis atėjęs,
Į švento ilgesio rankas.
Pilyse, kur karaliai gyveno,
Kur triumfuoja tvirtybės dvasia,
Ten galiūnų didybė nuo seno
Ir šlovinga senolių jėga —
Ta jėga, kuria sūnus auginam
Ne namams ar tėvelių darbams,
Bet jėga, kuria ginam tėvynę
Amžiniems mūsų žemės laikams.
Aš — lakštingala Jūsų, Tėveliai,
Kuri čiulba padangėj aušros.
Margas paukštis gyvenimo kelio
Jūsų buvusia dainą kartos
Negirdėtoj lakštutės giesmelėj
Nenutylančioj Jums niekada…
Bet atleiskite savo dukrelei —
Lyg sparnuotoji — aš tik viešnia.
Palaimink mano rankom, Dieve, Dukrą,
Nuplauk Jai širdį mano ašarų rasa,
Įsupk į mano meilę tylią, kuklią,
Globok Ją mano vakaro maldų gausa.
Palaimink mano žodžiais, Dieve, Dukrą,
Suriški mūsų sielas glūduma minties,
Nuleiski Šventą Dvasią, kad apsuptų
Vien aureolėmis šventos dangaus ugnies.
Palaimink mano laime, Dieve, Dukrą,
Įliek į Jos gyvenimą tyros vilties,
Kad kelias Jos tėvynėj austas būtų,
Kuriuo Ji eitų nesiliaudama tikėt.
Palaimink mano meile, Dieve, Dukrą —
Išgirski prašymą širdies manosios kuklų.
Ne tolybėse gyvenu, bet retai matomės… Kartais be reikalo
kaltinu gyvenimą. Jaučiuosi kaltės lietuje paskandinęs
Tavo širdgėlą, kai su priekaištu paklausi, ko taip retai pasirodau…
Tėvužėli, esu retas Tavo švenčių svečias ir mano atneštos
gėlės, vargu, ar gali sunaikinti ilgesio minutes, kurios,
tikriausiai, Tau panašios į kelionę aplink pasaulį. Jaučiuosi
suglumintam prisiminimų rojuj, kai apkabini virpančiu savo
glėbiu.
Atleisk man, Tėve — aš ateisiu retai, bet būsiu tikras
Tavo garbės nešėjas žemėje. Triumfuokim, Tėve! Mes abu
— tai vienai Mes abu — tai laimė! Mes abu — tai jėga!
Brangi Dukrele, sveikinam Tave —
Tu peržengei jaunystės slenkstį,
Tačiau globojanti tėvų ranka
Neleis nežinomybėn eiti.
Branginsime Tave kaskart labiau,
Globosime kiekvieną žingsnį.
Gal patarimų nereikės, tačiau
Ilgai tėvams maža išliksi.
Žinok, širdele mūsų praeities —
Tu — bendras mūsų sielų medis.
Tegu po kojom žemė Tau klestės
Ir vien tik laimės rytas žadins.
Brangi Dukrele, sveikinu Tave
Su nuostabia gyvenimo švente.
