UOGOS
Eina vasara laukais
Vėjo taršomais plaukais.
Ne kasas ji pina –
Uogeles nokina.
Kur iškęsi – negaliu..
Miškan bėgu takeliu,
Kur uogytės, uogos
Be kepurių, nuogos.
Jos, pakvipę medučiu,
Šypso, kviečia būt svečiu.
Mėgau aš uogauti,
Dar labiau – ragauti.
Kas čia – lūpų nedažiau,
O raudonos… Gal gražiau?
Ačiū tau, giraite,
Už uogyčių kraitę.