KAI AŠ MAŽAS BUVAU
Saulė kyla,
Jau virš medžių.
Tėtė vyksta
Į Seredžių.
Bėgam, gaudom
Pienės pūką,
O į kiemą
Ratai suka.
Dėdė! Dėdė!
(Svečią mėgom.)
Pasitikti
Jo nubėgom.
Jau žinojom –
Dėdė geras:
Nei jis pyksta,
Nei jis baras.
Nusišypso.
Pasižiūri
Į mažų
Padaužų būrį.
Tai paglosto,
Pakilnoja.
(Net ir Kudlius
Nebeloja.)
Vešlų ūsą
Dėdė raitė…
Po sėdyne
Buvo kraitė.
Obuoliukai,
Kriaušės, slyvos.
Ne bet kokios –
Tos ankstyvos.
Tai, draugužiai,
Buvo balius!
Dėdė jautės
Kaip karalius.
Jis vaišino,
Mes kramsnojom,
Dėdę gyrėm
Ir dėkojom.
Jau negundo
Pienės pūkas.
Baigia Nemuną
Slėpt rūkas.
Grįžęs pirkion
Nenusėdžiu:
Mums kaip duonos
Reikia dėdžių.