Kalėdiniai tostai

Kalėdos
Kalėdos

Pakelkime taurę, kad šios Kalėdos ir Naujieji Metai būtų patys geriausi.
Tegul šypsosi snaigės, tegul krinta mažos, nepastebimos snaigės…

***

Linkime JUMS šiltų, mielų, gražių švenčių…
Kad jūsų namuose vyrautų santarvė ir supratimas!

***

Po sunkios darbo dienos ūkininko žmona ant stalo padėjo glėbį šieno ir pakvietė vakarieniauti. Namiškiai nustebę ir pasipiktinę paklausė, ar ji neišprotėjusi. Šeimininkė atsakė:
– Visiškai ne! Iš kur gi aš galėjau žinoti, kad jūs atkreipsite dėmesį į tai. Aš verdu, gaminu pietus, vakarienę, pusryčius jau dvidešimt metų. Per tą laiką negirdėjau jūsų patvirtinimo, kad valgote ne šieną…
Pakelkime taures ir atsistodami pagerbkime mūsų šeimininkę, kuri taip gražiai papuošė stalą, tokiais nuostabiais valgiais pasitiko mus visus! Už šeimininkę!

***

Tai atsitiko Brazilijoje, kai šalį valdė karalius.
Raitelis nušoko nuo putoto žirgo ir įpuolė į karaliaus rūmus. Jis bėgo per didžiules sales.
– Kur jūs? – užkirto jam kelią durininkas, stovįs prie valgomojo.
– Leiskite pas karalių! Labai svarbus pranešimas! Tai lemia gyvybę ar mirtį!
– Labai apgailestauju, kapitone, – griežtai pasakė rūmininkas. – Jo didenybė šiuo metu valgo krabų pudingą… O tai mėgstamiausias jo valgis.
Tik papietavęs karalius sužinojo, kad jo sūnus paskelbė Brazilijos nepriklausomybę. Bet jau buvo per vėlu ką nors pakeisti. Jei ne pudingas, Brazilijos istorijos įvykiai galbūt būtų susiklostę kitaip.
Tačiau daugelis pasaulio žmonių solidarizuojasi su nuverstuoju karaliumi vienu dalyku, – kai valgai mėgstamiausią patiekalą, trukdyti nevalia.
Tad pakelkime taures už mūsų šeimininkę, kuri sugebėjo paruošti tiek daug skanių patiekalų, kurie prašyte prašosi, kad mes bent laikinai savo kalbomis netrukdytume kaimyno, valgančio jo mėgstamiausią patiekalą.

***

Keturios žvakės ramiai degė ir pamažu tirpo. Buvo taip tylu, kad girdėjosi, kaip jos kalba. Pirmoji pasakė:
– Aš esu ramybė. Deja, žmonės nemoka manęs išsaugoti. Manau, kad man nelieka nieko kito, tik užgesti…
Ir šios žvakės liepsnelė užgęso.
Antroji pasakė:
– Aš esu tikėjimas. Deja, esu niekam nereikalinga. Žmonės nenori nieko apie mane žinoti, todėl nėra prasmės man toliau degti.
Vos tai ištarė, padvelkė lengvas vėjelis ir užpūtė žvakę. Labai nuliūdusi trečioji žvakė pasakė:
– Aš esu meilė. Nebeturiu jėgų daugiau degti. Žmonės manęs nevertina ir nesupranta. Jie neapkenčia tų, kurie juos myli, labiausiai – savo artimųjų.
Ilgai nelaukdama ir ši žvakė užgęso.
Staiga į kambarį įėjo vaikas ir pamatė tris užgęsusias žvakes. Išsigandęs jis sušuko:
– Ką jūs darote?! Jūs turite degti- aš bijau tamsos! Tai ištaręs pravirko.
Susijaudinusi ketvirtoji žvakė tarė:
– Nebijok ir neverk! Kol aš degu, visuomet galim uždegti ir kitas tris žvakes. Aš esu viltis.
Susijaudinęs ir ašarų pilnomis akimis vaikas paėmė vilties žvakę ir uždegė kitas.
Taigi Šv. Kūčių ir Kalėdų proga mes linkime, kad Jūsų širdyse niekada neužgestų viltis ir kiekvienas Jūsų, kaip tas vaikas, tebūna įrankis, savo viltimi visada galintis vėl uždegti TIKĖJIMĄ, RAMYBĘ ir MEILĘ.

Gimtadienio tostai

gimtadienio tostai
gimtadienio tostai

Žmogus nežino, kad jis panašus į velnią: Keikiasi velniškai, Myli velniškai, Geria velniškai. Tad gyvenk taip, kad galėtum pasakyti: Man velniškai gera.

***

Gražiausių metų leiski palinkėti, Te niekados nebus rudens. Pavasariai tebus džiaugsmu nusėti, Ir laimė širdyje gyvens. Giedrų dienų Tau linkime, Daug sukakčių dar švęst, Ilgų ilgiausių metų Ir laimėj bei džiaugsme gyvent.

***

Mielasis bičiuli, gražiai gyveni. Štai stalas nukrautas, bokalai pilni! Žmonelės meilumas, linksmumas svečių, Išgert už Tave ligi dugno kviečiu.

***

Šią dieną tau linkiu: Ispaniškos kaitros, Čigoniško linksmumo, Amerikietiškos sąskaitos banke, Indiškos karštos meilės, Ir paprastos lietuviškos laimės!

***

Nors metai jau nusinešė daug džiaugsmo ir svajonių, Nors smilkiniuos pražydo jau plaukų sruogelės sidabru. Laiminga būk, sulaukus šitiek metų, Kurie ne vien tik rūpesčius, ir laimę atnešė kartu.

***

Susikaupė širdy ir išmintis, ir patyrimas, Ir nueitų dienų graži rimtis. Tai, kas praėjo, kas jau buvo, Kaip kraitis, dovana arba lemtis. O būsimieji metai tegul būna, Praėjusių brandus ir ilgas tęsinys!

***

Kad žmogus būtų laimingas reikia tiek nedaug: Truputį saulės kai lyja, Lašo lietaus kai kaitra už lango, Didžiulės šypsenos kai liūdna, Minutės vienatvės kai triukšminga, Muzikos ir juoko kai nuobodu, Artimo glamonių kai nepaliaujamai sunku. Žmogui reikia laimės. Su gimtadieniu…

***

Šią ypatingą dieną noriu, Tau padovanoti ypatingą dovaną: Didelį būrį mylimų draugų, kurie atneš Tau tai, Ko nori kiekvienas savo gimimo dieną: Daug juoko, geros nuotaikos, nuoširdumo, dėmesio Ir daug šiltų apkabinimų. Su gimtadieniu Tave!

***

Būk išdykęs padangių drugys, Būk upelis, tiltas ir kelias, Būk padangės melsvos vyturys, Būk diemedis girioje žalias. Būk tu saulė, vėjas, dangus, Būk plačios padangės mėlis, Būk tu pagaliau žmogumi, Tik nebūki niekada šešėlis.

***

Gerkime gyvenimą kaip taurų vyną, Gerkim iš pačių gražiausių taurių – Niekam Laikas metų negrąžina, Kad galėtum viską vėl pradėt iš naujo. Pakelkim taures už gyvenimą!

***

Jaunystė – juoko pilna, Jaunystė – tai daina. Jaunystė – meilės pasaka, Tik nuostabiai trumpa.

Jubiliejaus tostai

Jubiliejus
Jubiliejus

Džiaukimės, kad senstame. Džiaukimės, kad penkiasdešimties dar esam palyginti jauni, o šešiasdešimties – dar neseni. Bran­dumas juk yra gyvenimo prasmė. Juk gamta gražiausia ir spalvingiausią irgi yra rudenį. Todėl tegul rudenėja… Tegul gražiai rudenėja… Tad pakelkime taures už gražų mūsų metų rudenį!

***

Už tai, kas buvo ir dar bus, Už ateities miražą! Gražias dienas! Gerus draugus! Už viltį ir už drąsą!

***

Sakyti tostą malonu, Kai šitiek vyrų ir žmonų Gražiai susėdę poromis, Ir vyrai žvilgsniais renka mis. Ak, tikrą žavesį pamatę, Jie skelbia Mis – JUBILIATĘ!

***

Ūkininko žmona sako vyrui: – Antanai, rytoj sukaks dvidešimt metų, kai mudu tuokėmės. Gal ta jubiliejaus proga papjauti gaidį? – O kuo jis čia dėtas? – nustemba vyras. Pakelkime taures už ilgą šeimyninį gyvenimą, bet neieškokime šios nelaimės atpirkimo ožio.

***

Tegul garbingas jubiliejus Naujų jėgų širdy pasės Ir pakylės, lyg laisvas vėjas, Ieškot gyvenimo žvaigždės.

***

Jaunystė – tai svajonės, Tai – tikėjimas, Tai – žygių troškimas, Tai – lyrika ir romantika, Tai – didžiuliai ateities planai, Tai – visų perspektyvų pradžia. Pakelkime taures už jaunystę!

***

Neliūdėkite prabėgusių dienų – Jų praeitis dar niekam negrąžino. Nors būta jų kaip kūdikis švelnių, Svaiginančiai gilių kaip taurė vyno. Pakelkime taures už prabėgusias dienas!

***

Ne kartą žengs ruduo pilkais arimais, Ilsėsis žemė po speigų skara, – O mes visi, jaunystę prisiminę, Ilgėsimės, kad buvo ji trumpa. Pakelkime taures už prabėgusią jaunystę!

***

Ramybė – ideali sielos būsena, tačiau judėjimas – amžinasis gyvybės variklis! Tad pakelkime tostą už tuos, kurie dar nepavargo!

***

Gražus ir didelis yra gyvenimo namas. Jame labai daug durų. Ir kiekvienais metais vis atveri naujas ir naujas. Štai Tu atvėrei 50-tą savo gyvenimo kambarį. Tad ir šiandieną šypsokis, o visą gyvenimą būk laimingas…

***

– Brangusis, juk ant šito suoliuko praėjusį pavasarį mudu pirmą kartą susipažinome ir prisipažinome, kad vienas kitą mylime… Ak, atleisk! Tai buvai ne tu… – Tai buvau aš… Tiktai čia buvai ne tu, o kita… Tad pakelkime taures už tai, kad laikai mainos, mes senstame, tik meilė lieka amžina.

***

Aš noriu šiandieną pakelti bokalą Už širdies jaunystę, draugai, Tai kas, kad nuo rūpesčių bąla Ne vieno iš mūsų plaukai. Jaunystė širdy nė menkiausios Kertelės senatvei tegul neužleis Ir minčiai degimo, ieškojimų kelias Tegul dar plačiau atsivers! Už jaunas širdis!

Ar galima išmokti sėkmingiau bendrauti

bendravimas
bendravimas

Elgesys, kurio kažkada esame išmokę, vėliau gali pasirodyti esąs
nebeefektyvus. Ar galima pakeisti įprastus bendravimo būdus, kuriuos laikome
nebetinkamais, nebenaudingais, tuos, kurie nepadeda pasiekti norimų tikslų?
Šiuolaikinės psichologijos požiūris į žmogaus elgesį ir jo prielaidas, kuris
išdėstytas ankstesniajame skyrelyje – gera žinia visiems, kurie norėtų pakeisti
savo bendravimo su aplinkiniais įpročius. Mes gebame mąstyti, vertinti savo
poelgius, numatyti jų padarinius, vadinasi, nesame savo aplinkos, dabartinės ar
tos, kuri veikė mus anksčiau, įkaitai. Atsakymas į klausimą, ar galima išmokti
sėkmingiau bendrauti yra, be abejo, teigiamas. Kita vertus, pakeisti įprastą
elgesį kitokiu nėra lengva, ne veltui sakoma, jog pripratimas – tai antras
prigimimas. Tam reikia ir žinių, ir didelio noro.

Siekiant išmokti sėkmingiau bendrauti, visų pirma reikėtų nuspręsti,
kokio elgesio norėtumėt atsisakyti, o koks galėtų tapti nauju geru jūsų įpročiu.
Geriau mažiau galvoti apie nepageidautiną savo elgesį ir daugiau apie tą, kurio
norėtumėt išmokti. Ko verta mokytis, manome, padės suprasti tolesniuose
skyriuose išsamiau pristatomi įvairūs bendravimo tarp žmonių dėsningumai.
Vadovėlyje gana plačiai nagrinėjama tai, kokie veiksniai turi įtakos bendravimo
sėkmei vienokiose ar kitokiose situacijose: darbe, šeimoje ir pan. Rasite
paaiškinimų ir praktinių patarimų, kurie, tikimės, padės keisti bent kai kuriuos
neefektyvius bendravimo įpročius. Profesionalūs psichologai elgesio keitimui
taiko sudėtingesnius metodus, specialias technikas. Tokie užsiėmimai padeda
pasiekti geresnių rezultatų, radikalesnių permainų. Bet čia norėtųsi atkreipti
dėmesį į vieną bendrą principą, galiojantį bet kuriuo atveju. Mes galime lavinti
savo žodinio ir nežodinio bendravimo įgūdžius, išmokti susikurti įvaizdį ir
prisistatyti. Tačiau vien tai nenulems sėkmės bendraujant su aplinkiniais. Ji
labai didele dalimi priklauso nuo mūsų nuostatų, vertybių, požiūrio į kitus.
Geranoriškumas, pasitikėjimas, pagarba kito žmogaus apsisprendimo laisvei,
gebėjimas toleruoti kitokį požiūrį, sąmoningas nusiteikimas dėti pastangas
vardan geresnių tarpusavio santykių yra tie kertiniai akmenys, be kurių
nepavyks sukurti prasmingo, stabilaus ir efektyvaus savo bendravimo su
aplinkiniais stiliaus.

Bihevioristai svarbiausia priemone, padedančia keisti nepageidautiną
elgesį, laikė pastiprinimą. Pastiprinimas – tai apdovanojimas ar kitoks
paskatinimas, skiriamas už tokį elgesį, kurio norima sulaukti ir ateityje. Kad
pastiprinimas būtų kuo veiksmingesnis, vienas garsiausių bihevioristų F. B.
Skinner siūlo laikytis tokių penkių taisyklių:

Pagirti ir apdovanoti už pageidautinus poelgius, kuo tiksliau
įvardijant, už ką
Paskatinimo nereikia atidėti metų pabaigai, padarykite tai tuojau pat
Kelkite tokius tikslus, kuriuos įmanoma pasiekti; daug mažų pergalių
labiau skatina eiti pirmyn, nei viena didelė
Nepamirškite neapčiuopiamų dalykų; parodant dėmesį, kartais galima
pradžiuginti labiau, nei įteikiant premiją
Negailėkite staigmenų – nelauktai gautas apdovanojimas ar pagyrimas
paperka labiau nei tas, kurio iš anksto tikimės.
Pagal Ch. Handy (1993).

Pasvarstykite:
• Ar galima sakyti, kad žmonių noras su kuo nors artimai draugauti yra
nulemtas prigimties? Kodėl, jūsų nuomone, galima arba ne?
• Kaip, remdamiesi tuo, ką sužinojote šiame skyriuje, galėtumėt paaiškinti
patarles: nebūk per saldus – visi laižys, nei per kartus, nes išspjaus;
Dieve, apsaugok nuo draugų, o nuo priešų pats apsisaugosiu?
• Kodėl galima tvirtinti, kad sėkmingiau bendrauti galima išmokti?
• Kada galima sakyti, kad studentų grupės narius sieja tarpusavio
santykiai?
• Ar galima vadinti sėkmingu tokį bendravimą, jei savo tikslą pasiekiame,
tuo užkirsdami kelią asmens, su kuriuo bendraujame, tikslo siekimui?
Kaip argumentuotumėt savo atsakymą?
• Nuo ko labiausiai priklauso mūsų bendravimo su aplinkiniais sėkmė?

Bendravimo įgūdžiai ir įpročiai

bendravimas
bendravimas

Nuo ko priklauso tai, ar žmogus sėkmingai bendrauja su aplinkiniais?
Gali būti, kad pirma mintis, kuri ateis jums į galvą, perskaičius šį klausimą, bus
tokia: nuo to, koks tai žmogus, kokiais asmenybės bruožais jis ar ji pasižymi.
Kaip tik taip į šį klausimą tikriausiai atsakytų žymūs XX a. psichologai G.
Allport, R. Cattell, H. Eysenck ir kt. Jie laikėsi požiūrio, kad žmogaus elgesį
apskritai, taigi ir elgesį bendraujant, lemia asmenybės bruožai, pvz., atvirumas,
sąžiningumas, emocinis pastovumas…

Kasdieninė mūsų patirtis patvirtina, kad toks požiūris į žmogaus elgesį
bent iš dalies yra teisingas. Pvz., jei mes pastebėjome, kad bendradarbė A.,
prašoma pagelbėti, dažniausiai neatsisako, susidūrę su sunkumais, kreipsimės į
ją, nes pagrįstai manysime, jog ji ir ateity elgsis taip, kaip elgėsi anksčiau. Mes
linkę sau įvardyti, kad tokį A. elgesį lemia tam tikra jos asmenybės savybė –
geranoriškumas. Mums patogu manyti, kad A. turi vienokius bruožus, o B.
kitokius: tuomet galime mėginti numatyti šių žmonių elgesį.

Bet ar galime būti tikri, kad A. visada elgsis tik šitaip? Be abejo, ne.
Aplinkybės gali susiklostyti taip, kad jos elgesys kokiomis nors konkrečiomis
sąlygomis bus visai kitoks. Įsivaizduokime, kad esame, visai to nenorėdami, ją
įžeidę. Arba kad padėdama mums ji gali pakenkti kam nors kitam. Taip
svarstant darosi aišku, kad žmogaus elgesys nėra tik asmenybės bruožų
atsiskleidimas tuštumoje. Konkrečioje situacijoje jį veikia ir įvairios išorinės
aplinkybės: vienaip ar kitaip susiklostę tarpusavio santykiai, vaidmenys,
kuriuose atsiduriame ir pan. Taigi asmenybės bruožai yra tik vienas iš veiksnių,
lemiančių elgesį.

Pasvarstykime, ar iš tiesų pagrįsta manyti, kad kiekvienas žmogus turi
tam tikrus asmenybės bruožus. Įsivaizduokite, kad norite sužinoti, koks žmogus
yra Marius, vaikinukas, besimokantis jūsų fakultete kitame kurse. Asmenybės
testu veikiausiai jo netirsite, o mėginsite paklausinėti apie jį tų žmonių, kurie jį
pažįsta – kurso draugų, bendrabučio kaimynų. Gali būti, jog taip sužinosite, kad
Marius yra linksmas, šnekus, draugiškas, mėgsta nuotykius, šiek tiek
neatsakingas. Iš ko jie apie visa tai sprendžia? Matyt, iš Mariaus elgesio. O
kieno galvoje tuomet egzistuoja Mariaus asmenybės bruožai? Ar jo paties, ar tų,
kurie j į apibūdino?

Kaip manote, ar nuomonė, jog bendravimo ypatumai iš esmės priklauso
nuo asmenybės bruožų yra pakankamai argumentuota?

Į klausimą, iškeltą šio skyrelio pradžioje, galima atsakyti ir kitaip:
bendravimo sėkmė priklauso nuo to, ar žmogus moka bendrauti. Tokiame
atsakyme kaip tik pabrėžiamas išorinių sąlygų, kurias pirmasis požiūris buvo
linkęs nuvertinti, vaidmuo. Juk mokytis – reiškia kartoti kažką, ką esame matę
savo aplinkoje.

Norėdami suprasti, kaip žmonės mokosi bendrauti, panagrinėkime, kaip
apskritai išmokstama tam tikrų elgesio būdų. Paprasčiausias tai aiškinantis
modelis yra toks: jei koks nors elgesys padeda pasiekti norimą tikslą, mes ir
ateityje elgsimės taip pat, o jei jis pasirodo esąs neefektyvus, mes jo
atsisakome. Toks mokymasis vyksta nuo pat gimimo. Pvz., verksmas padeda
kūdikiui patenkinti maitinimosi poreikį, tad augdamas jis juo naudojasi
siekdamas ir įvairių kitų, kur kas sudėtingesnių poreikių patenkinimo. Jau
gerokai paaugę, atžalos verksmu parduotuvėje reikalauja iš tėvų nupirkti
saldainį. Jei tėvai laikysis nuosekliai ir nepasiduos tokiam spaudimui, vaikas
liausis taip elgęsis. Taigi mokymąsi galima pavaizduoti tokia schema: S —> R.

Šios raidės reiškia stimulą ir reakciją į jį, arba, kitaip sakant, tam tikrą
aplinkos poveikį ir jo sukeltą elgesį. Šį nesudėtingą mokymosi modelį pasiūlė
bihevioristai. Biheviorizmas – XX a. pr. Amerikoje atsiradusi psichologijos
kryptis, kuri laikėsi nuostatos, jog psichologija turi tyrinėti ne kokias nors
tiesiogiai nematomas ir neapčiuopiamas asmenybės savybes, bet elgesį, kurį
galima betarpiškai stebėti ir fiksuoti. Vienoks ar kitoks žmogaus elgesys,
bihevioristų nuomone, priklauso nuo aplinkos sąlygų, tiksliau, jis yra
išmokstamas begyvenant vienokiomis ar kitokiomis sąlygomis.

Sėkmingo bendravimo samprata

bendravimas
bendravimas

Kokį bendravimą galima laikyti sėkmingu? Ar tai toks bendravimas,
kuris tiesiog pats savaime teikia mums malonumą? Ar toks, kai mes
priverčiame kitus elgtis taip, kaip mums norisi? O gal tikra bendravimo sėkmė –
pasiekti, kad visi mus mėgtų? Iš tiesų sėkmingas, arba efektyvus bendravimas –
dar viena labai dažnai sutinkama, tačiau menkai apibrėžta sąvoka. Visada
galiojančią sėkmės formulę vargu ar pavyks sukurti, bet visgi pasigilinkime į
šios sąvokos prasmę, remdamiesi tuo, ką sužinojome ankstesniajame skyrelyje.
Jame padarėme išvadą, kad pagrindiniai bendravimo tikslai yra keistis
informacija, gauti galimybę pamatyti save „kitų akimis” ir tenkinti socialinius
poreikius. Taigi sėkmingu galima laikyti tokį bendravimą, kuris leidžia pasiekti
šiuos tikslus.

Turėdami tikslą keistis informacija, labiausiai esame suinteresuoti jos
tikslumu. Mums svarbu, kad tą informaciją, kuri mus domina, gautume tikslią,
neiškraipytą. Taip pat dažniausiai siekiame, kad kiti adekvačiai (teisingai, taip,
kaip norime) suprastų, ką jiems ar joms ketiname perduoti. Taigi pirmuoju
bendravimo sėkmės rodikliu galima laikyti informacijos pateikimo tikslumą ir
interpretavimo adekvatumą. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad skleisti
tikslią informaciją ir adekvačiai ją suprasti nėra sudėtinga. Bet kelias nuo vieno
asmens ketinimo perteikti kokią nors mintį iki jos „atspindžio” kito žmogaus
sąmonėje yra gana ilgas ir komplikuotas (apie tai skaitykite 5 skyriuje).
Keitimosi informacija tikslumas – komunikacijos proceso ypatybė, bet ji
vaidina svarbų vaidmenį ir tarpusavio santykiuose. Neteisingai suprastas žodis,
gestas gali lemti jų atšalimą ar net pabaigą.

Jei prieš išvykdami traukiniu į kitą miestą keletui minučių užsuksite į
parduotuvę ir ten susitiksite seniai matytą buvusį klasioką, greičiausiai
pasakysite jam, kad labai skubate ir ilgiau su juo pasišnekėti neturite laiko.
Reikės padėti nemažai pastangų, kad įrodytumėt jam, jog sakote tiesą, nes jis, ko
gero, bus linkęs manyti, kad jums paprasčiausiai nesinori su juo bendrauti.
Nesusikalbėjimo tarp tėvų ir vaikų priežastimi gali tapti paauglių bei
jaunimo vartojamas žargonas. „Nemėtyk!” – Agnė rado trumputį mamos raštelį,
prisegtą prie ne vietoje paliktų kelių puslapių su jaunatviškus jausmus
atskleidžiančiais literatūriniais bandymais. Nieko negali būti nemalonesnio už
žinią, kad mama juos skaitė. O čia dar tas „Nemėtyk!”, kurį dukra suprato taip,
kaip šis žodis vartojamas posakyje „nemėtyk bajerių”… Turėjo praeiti nemažai
laiko, kol pavyko išsiaiškinti, jog mama tiesiog turėjo galvoje tai, kad jai
nusibodo bet kur išmėtyti dukters daiktai.

Trumpalaikės komunikacijos situacijomis dažnai siekiama ne tik keistis
informacija, bet ir įvairiausių kitą tikslų. Pvz., kai kada mums tenka kreiptis
pagalbos į nepažįstamus žmones, prašyti įvairių įstaigų darbuotojų padaryti tai,
ko formaliai jie neprivalo daryti ir pan. Ar pasiseks gauti tai, ko viliamės,
nemaža dalimi priklausys nuo mūsų bendravimo įgūdžių: nuo to, kokį
padarysime įspūdį, kaip apibūdinsime savo situaciją, kaip paprašysime ir kt.
Bendraudami su artimaisiais, bendradarbiais taip pat turime pačių įvairiausių
tikslų. Pvz., jų irgi prašome padėti atlikti kokius nors darbus, paskolinti pinigų…
Todėl galima sakyti, kad sėkmingas bendravimas – toks, kuris leidžia pasiekti
norimus tikslus. Tačiau kai kurie elgesio būdai, leidžiantys mums pasiekti savo
tikslus trumpalaikės komunikacijos situacijomis, mūsų bendravimo partneriams
gali būti visai nepriimtini. Tikslą galima pasiekti ir elgiantis agresyviai, imantis
prievartos. Jei toks elgesys dažnai kartojasi, jis tampa kliūtimi socialinių
poreikių tenkinimui.

Tarpusavio santykių lygmenyje svarbiausias bendravimo sėkmės rodiklis
yra sėkmingas socialinių poreikių tenkinimas. Galima sakyti, kad bendraujame
sėkmingai, kai jaučiamės esą vertinami, ne vieniši, turį savo vietą visuomenėje,
kai gebame paveikti kitų nuomonę, daryti įtaką jų elgesiui ir pan. Kai kurios
mūsų nuostatos ir elgesio būdai leidžia tenkinti šiuos poreikius geriau, nei kiti.
Tai visų pirma teigiamas požiūris į save ir į kitus, konstruktyvumas,
racionalumas.

Poreikis bendrauti

bendravimas
bendravimas

„Žmogus – tai visuomeniškas gyvūnas”. Šio lakaus posakio autoriumi
laikomas antikinės Graikijos mąstytojas Aristotelis. Tiesa, visuomeniniu
gyvenimo būdu pasižymi ir beždžionės, skruzdėlės, bitės. Taigi žmonės šiuo
požiūriu nėra išimtis. Tačiau poreikis bendrauti tarpusavyje be abejonės yra
vienas iš būdingiausių žmonijos bruožų.
Kodėl žmonės bendrauja? Trumpai į šį klausimą galima atsakyti taip:
todėl, kad bendraudami gali sėkmingiau tenkinti daugelį svarbiausių savo
poreikių. Pirma, bendraujant keičiamasi informacija. Vieni iš kitų sužinome,
kokia įstaiga ieško naujo darbuotojo, kur galima pažiūrėti įdomų filmą ir kas
laimėjo krepšinio varžybas. Bendraudami su pardavėjais, barmenais ar taksi
vairuotojais perduodame jiems savo prašymus, pageidavimus. Taigi
bendravimas padeda mums gauti reikalingų žinių ir tiesiog tvarkyti kasdienius
reikalus. Antra, bendravimas suteikia mums galimybę geriau suprasti ir pažinti
save pačius. Lygindami save su kitais, darome išvadas, kas mes esame, kokie ir
kokios esame: kokie mūsų gebėjimai, vertybės, temperamentas ir pan. Savo
laimėjimus taip pat galime įvertinti tik palyginę su tuo, ką yra pasiekę
aplinkiniai. Trečia, bet anaiptol ne mažiau svarbu yra tai, jog bendraudami mes
galime dalytis savo mintimis ir jausmais, atskleisti kitiems savo individualybę,
daryti aplinkiniams įtaką ir pan. Kitaip sakant, bendrauti mus skatina ir
vadinamieji socialiniai poreikiai.

Socialiniai poreikiai – tie, kurie gali būti patenkinti tik tiesiogiai ar
netiesiogiai dalyvaujant kitiems žmonėms (R. J. Fisher, 1982). Taigi galima
sakyti, kad poreikis bendrauti yra įvairių žmogaus socialinių poreikių išraiška.
Socialiniai poreikiai veikiausiai yra įgyjami gyvenant tarp kitų ir įsisavinant
įvairias visuomeninio gyvenimo normas. Šios normos perimamos vaikystėje iš
mus supančių žmonių, tai vadinama socializacijos procesu. Svarbiausius
socialinius poreikius įvairūs tyrinėtojai įvardija ne visai vienodai. Kai kurie iš jų
linkę pabrėžti destruktyviuosius – agresiją, valdžios troškimą (pvz., S. Freud, A.
Adler). Kiti mano, kad didesnę įtaką elgesiui turi pozityvūs poreikiai –
bendrumo, prieraišumo, meilės (A. Maslow, C. Rogers). Iš tiesų, žmonių
socialiniame elgesyje galima įžvelgti ir pozityvių, ir negatyvių tendencijų.
Socialiniai poreikiai yra prieštaringi, tenkinant vienus iš jų galima netekti
galimybės patenkinti kitus.
Įvairūs autoriai – A. Maslow, H. Murray, D. McClelland ir kt. –
dažniausiai įvardija tokius socialinius poreikius:
Bendrumo (priklausymo) poreikis. Tai poreikis jausti, kad esi kokios
nors grupės, bendruomenės narys, kad esi tarp žmonių, kurie tau reikalingi ir
kad tu esi jiems reikalingas. Šis poreikis patenkinamas, kai žmogus turi šeimą,
kurios narius sieja šilti jausmai, mėgstamus bendramokslius ar bendradarbius,
priklauso kokioms nors organizacijoms, klubams ar kitais būdais susiranda
bendraminčių.
Saugumo poreikis patenkinamas tada, kai žmogus iš aplinkinių nejaučia
grėsmės nei fiziniam, nei psichologiniam savo saugumui.
Laimėjimų poreikis – tai siekis pirmauti, įveikti iššūkius, atitikti
aukščiausius standartus. Jis glaudžiai susijęs su pasitikėjimu savimi. Aukštą
laimėjimų poreikį turintys žmonės nevengia imtis atsakomybės, rizikuoti. D.
McClelland nuomone, laimėjimų poreikis – tai kibirkštis, skatinanti ekonomikos
augimą, mokslo pažangą, meninę kūrybą ir įkvepianti visuomenės lyderių
entuziazmą.
Savęs įtvirtinimo poreikis – siekis rasti savo vietą visuomenėje.
Savigarbos, savo vertės jutimo poreikis – siekis nebūti kitų žeminamam,
niekinamam, užimti tarp kitų žmonių deramą vietą.
Dominavimo (savo galios jutimo) ir pripažinimo poreikis – noras
kontroliuoti kitus, daryti įtaką aplinkiniams, vadovauti.

Pranašumo poreikis – jaustis kuo nors pranašesniu už kitus, užimti
išskirtinę padėtį.
Saviaktualizacijos ir saviraiškos poreikis – realizuoti potencialias savo
galimybes, tapti tuo, kuo gali ir nori tapti. Atskleisti savo galimybes ir išreikšti
save nepalaikant ryšių su kitais žmonėmis būtų neįmanoma, tačiau, kita vertus,
siekiant šio poreikio patenkinimo, neretai tenka priešintis aplinkinių spaudimui,
laužyti visuomenėje priimtas elgesio normas.
Afiliacijos poreikis – turėti artimų draugų rūpintis kitais ir iš jų susilaukti
to paties, mylėti ir būti mylimiems bei reikalingiems.
Prieraišumo ir meilės poreikis – tai atvirų, intymių santykių tarp dviejų
žmonių siekimas.
Poreikis palaikyti kontaktą – noras su kuo nors dalytis emocijomis,
užmegzti ryšį. Kartais net visai nepažįstami žmonės, priemiesčio stotelėje
drauge laukiantys autobuso, nejaukiai jaučiasi nepersimetę vienas su kitu bent
keliais žodžiais, net jei jiems nereikia įrodinėti savo pranašumą ar keistis
informacija.
Socialiniai poreikiai paprastai priešpastatomi įgimtiems biologiniams,
pvz., maisto, dauginimosi poreikiams. Tačiau šis skyrimas – gana sąlyginis.
Visai tikėtina, kad kai kuriuos socialinius poreikius iš dalies lemia ir prigimtis.
Pvz., noras priklausyti kokiai nors žmonių grupei gali turėti tas pačias šaknis,
kaip ir gyvūnų baimė būti nepriimtiems į būrį. O jiems būti nepriimtiems
beveik visada reiškia žūtį. Tad giluminis motyvas, skatinantis žmones
bendrauti, gali būti pamatinis siekis saugoti savo gyvybę, vengti mirties (R. G.
Geen, 1995). Pastaroji prielaida leidžia manyti, kad bendravimo su aplinkiniais
sėkmė kiekvienam iš mūsų yra kur kas svarbesnis dalykas, nei gali atrodyti iš
pirmo žvilgsnio. Gebėjimas bendrauti lemia ne tik laimingesnį šeimyninį
gyvenimą ir greitesnį kilimą karjeros laiptais. Nuo jo, galima sakyti, priklauso
mūsų gyvenimo kokybė pačia plačiausia prasme.
Tokį teiginį patvirtina moksliniai tyrimai, rodantys, kad žmonių fizinė
bei psichinė sveikata, gyvenimo trukmė siejasi su ją bendravimo ypatumais.
Vieną plačiai pagarsėjusį tyrimą atliko L. Berkman ir S. Syme Kalifornijoje. Jie
1979 m. 7000 tiriamųjų paprašė atsakyti į įvairius klausimus, nušviečiančius jų
socialinius ryšius. Po devynerių metų įvertinus tų pačių žmonių sveikatą bei
gyvenimo trukmę paaiškėjo, kad tie, kurių socialiniai ryšiai platesni ir
intensyvesni, vidutiniškai gyvena ilgiau. Pvz., per minėtą laikotarpį iš 50-59 m.
amžiaus vyrų grupės mirė 30,8 proc. tų, kurie bendravo mažai, ir tik 9,6 proc. tų,
kurie bendravo daug. Tiesa, šie duomenys neatskleidžia, kas yra priežastis, o kas – padarinys. Gal tiesiog sveikesni žmonės daugiau bendrauja? Tačiau tyrime
dalyvavę žmonės iš pradžių savo sveikata iš esmės nesiskyrė, taigi labiau
tikėtina, kad bendravimas daro įtaką sveikatai, o ne atvirkščiai. Tyrinėtojų
nuomone, svarbiausias veiksnys šiuo atveju buvo bendravimas šeimoje, toliau –
bendravimas su draugais ir giminėmis, trečioje vietoje – priklausymas
religinėms organizacijoms ir pan. Kiti tyrimai parodė, kad žmonės, turintys, kas
juos palaiko, greičiau įveikia tuberkuliozę, širdies ligas, pasveiksta po operacijų,
rečiau serga artritu, astma. Aplinkinių palaikymas – svarbus veiksnys,
padedantis susidoroti su stresu. Tie, kurie su niekuo nepalaiko artimų santykių,
kur kas dažniau ieško nusiraminimo vartodami alkoholį, rūkydami.

Kas yra bendravimas

bendravimas
bendravimas

Bendravimas yra daugialypis reiškinys. Bendravimu vadiname ir daugelį
metų trunkančią draugystę, ir susirašinėjimą elektroniniu paštu, ir aktoriaus
pasirodymą publikai. Todėl skiriamos įvairios bendravimo rūšys, sudėtinės
dalys ir aspektai.
Visų pirma galima skirti bendravimą su savimi (jis dar vadinamas
intrapersonaliniu) ir bendravimą su kitais (tarpusavio, tarpasmeninis,
interpersonalinis). Puikios intrapersonalinio bendravimo iliustracijos – posakiai
„mane baigia užgraužti sąžinė”, „pasižiūrėk į save iš šalies” ir pan. Kai kurie
asmenybės tyrinėtojai tvirtina, kad ji susideda iš keleto dalių, panašių į
kompiuterio loginius diskus. Tuomet intrapersonalinis bendravimas – tai
„bendravimas” tarp asmenybės dalių. Tarpasmeninis bendravimas – toks, į kurį
įsitraukia ne mažiau kaip du žmonės.
Svarbiausi tarpasmeninio bendravimo aspektai – tai tarpusavio
suvokimas (socialinė percepcija), keitimasis informacija (komunikacija),
tarpusavio sąveika (socialinė interakcija) ir santykiai.
Dar tik ketindami susitikti su nepažįstamu žmogumi, mes imame
svarstyti, koks jis galėtų būti, kokių poelgių galime iš jo tikėtis.

Susitikę stengiamės šį vaizdinį patikslinti, papildyti, remdamiesi viskuo, ką matome ir
girdime: naujojo pažįstamo išvaizda, elgesiu, kalbos tonu, turiniu ir t. t. Mūsų
bendravimo partneris taip pat stengiasi susidaryti nuomonę apie mus, o mes
savo ruožtu – padaryti tam tikrą įspūdį. Abi pusės mėgina įvertinti
besiformuojančius santykius, savo jausmus viena kitos atžvilgiu. Tai –
tarpusavio suvokimo (socialinės percepcijos) procesai. Jie leidžia bendraujant
numatyti kito elgesį ir planuoti savąjį, padeda siekti norimų tikslų.
Vos tik atsiranda koks nors ryšys tarp dviejų ar daugiau žmonių,
prasideda komunikacijos procesai. Bendravimas susideda iš jų lyg statinys iš
plytų. Komunikacija – tai keitimasis informacija, naudojant kokią nors ženklų
sistemą. Bendraudami žmonės dalijasi žiniomis, nuomonėmis, praneša vieni
kitiems apie savo jausmus. Šiai informacijai perduoti naudojami įvairūs būdai:
kalba (žodinis bendravimas), mimika, gestai, kai kada netgi aprangos detalės ar
aksesuarai (nežodinis bendravimas). Ar keitimasis informacija vyksta
sėkmingai, priklauso nuo to, kaip informacijos siuntėjas ir gavėjas supranta tų
pačių ženklų – žodžių, gestų ir kt. – prasmę. Komunikacijos procesus įvairiais
aspektais nagrinėja semiotika, lingvistika, informatika ir kt. Psichologija, be
kita ko, siekia nustatyti, kaip žmogaus išorėje „perskaityti” jo jausmus ir
ketinimus, kokią įtaką informacijos dekodavimui turi subjektyvios nuostatos ir
pan.
Kitas svarbus bendravimo aspektas – tarpusavio sąveika. Tai
bendraujančiųjų poveikis vienas kitam. Bendraudami žmonės daro vieni
kitiems tam tikrą įtaką: keičia jausmus, požiūrius ir elgesį. Supaprastintai
galima sakyti, kad vieno žmogaus elgesys kaip stimulas veikia kito žmogaus
elgesį. Pvz., prekybos agentas, sąmoningai naudodamas veiksmingus
įtikinėjimo būdus, gali įsiūlyti mums visai nereikalingą prekę. Nemandagi,
pikta pardavėja, su kuria bendravome tik keletą minučių, gali ilgam sugadinti
nuotaiką, netgi suformuoti mūsų nuomonę apie kurią nors šalį. Nemažo
psichologų dėmesio yra susilaukę tokie tarpusavio sąveikos atvejai, kaip įtaiga
ir nuostatų keitimas, konfliktai, bendradarbiavimas, grupinis sprendimų
priėmimas. Psichoterapijos kryptis, vadinama transakcine analize, nagrinėja
savotiškus „žaidimus”, kuriuos „žaidžia” bendraujantys žmonės, nesąmoningai
provokuodami tam tikrą aplinkinių elgesį .

Dažnai, turėdami įvairių tikslų, tarpusavyje bendrauja visai nepažįstami
žmonės. Pvz., viešajame transporte paprašome bendrakeleivių perduoti
vairuotojui pinigus už bilietą, parduotuvės darbuotojų prašome pasakyti, kiek
kainuoja mus sudominusi prekė, kokios yra jos pirkimo išsimokėtinai sąlygos.
Toks bendravimas paprastai trunka neilgai, mus retai sudomina bendravimo partnerių charakterio ypatumai, jų vertybės, interesai ir kt. Mums nėra svarbu,
kas tas žmogus, su kuriuo bendraujame: niekas nepasikeistų, jei jo ar jos vietoje
būtų bet kas kitas. Tuo tarpu su kitais žmonėmis mes nuolat bendraujame
daugelį metų ar net visą gyvenimą. Tai šeimos nariai ir giminės, draugai,
bendradarbiai. Tarp jų ir mūsų susiklosto tarpusavio santykiai. Santykiams
būdingi ilgalaikiai emociniai ryšiai, tarpusavio įsipareigojimai. Žmogaus, su
kuriuo mus sieja artimi tarpusavio santykiai, negali pakeisti bet kuris kitas.
Tarpusavio santykiai leidžia patenkinti visai kitokius poreikius, nei tie, kuriuos
tenkiname keisdamiesi informacija (pvz., bendrumo, prieraišumo, meilės
poreikiai).

Turint galvoje svarbiausius čia paminėtus bendravimo aspektus, galima
sakyti, jog sąvoka bendravimas apima dviejų ar daugiau žmonių tarpusavio
suvokimą, keitimąsi informacija, sąveiką ir santykius.

30 patarimų, kad meilė ir aistra neišblėstų

meilė
meilė

30 patarimų poroms, kad jų gyvenime ir miegamajame niekada nepritrūktų aistros.

  1. Juokitės!

Nepamirškite juoktis, net jei juokiatės iš „gelbėjimosi rato“ ant pilvo. Juokitės, juokinkite ir gyvensite ilgai bei laimingai.

  1. Paverskite miegamąjį romantiškiausia vieta pasaulyje

Jei su partneriu sukursite tokį miegamojo interjerą, kuriame galėsite atsipalaiduoti ir nusiteikti romantiškai, galėsite atostogauti ne vieną kartą per metus, o kiekvieną vakarą.

  1. Užsiimkite nors viena veikla, kurią mėgsta jūsų partneris

Jums nebūtina perrimti visų partnerio pomėgių, bet išsirinkite bent vieną, kad galėtumėte praleisti laiko kartu. Pažaiskite kartu kompiuterinius žaidimus arba pasivaikščiokite po parduotuves – pamėkite, ką mėgsta jūsų mylimas žmogus.

  1. Virtuvėje ne varkite, o mėgaukitės

Virtuvė – geriausia vieta kūrybai. Išsirinkite egzotiškų patiekalų receptų ir ruoškite kartu. Valgio ruošimas turi asocijuotis su džiaugsmu ir galimybe pabūti kartu.

  1. „Močiutės kelnaites“ iškeiskite į seksualinius apatinius

Visiems laikams atsisveikinkite su „močiutės kelnaitėmis“, nes net šiuolaikinės močiutės jų nebedėvi.

  1. Sukurkite judviejų tradicijas

Kartu su partneriu pagalvokite, kokia veikla jums suteikė daug džiaugsmo ir paverskite ją tradicija.

  1. Lavinkite atmintį

Kai jus su partneriu skiria atstumas, stenkitės prisiminti kartu praleistas gražiausias akimirkas. Nuolatos priminkite sau, kodėl mylite antrąją pusę.

  1. Romantiškus vakarus planuokite

Net jei per televizorių rodo „Talentų“ finalą, net jei reikia plauti indus arba jaučiatės pavargę – romantikai reikia rasti laiko. Nepamirškite, kad romantiški vakarai jums suteiks energijos, o ne ją atims.

  1. Bučiuokitės… prancūziškai

Bučiuokitės kiekvieną dieną. Aistringai. 50 ateinančių metų.

  1. Nepraraskite vilties

Jūs ne Barackas Obama, bet jei jis gali suteikti vilties tautai, jūs tikrai galite suteikti vilties savo santykiams, net kai juos ištinka gili krizė.

  1. Pamirškite savo lūkesčius…

Mėgaukitės gyvenimu ir mylėkite savo antrąją pusę. Vykite šalin netikroviškus lūkesčius, džiaukitės tuo, ką turite, o ne jaudinkitės dėl to, ko niekada neturėsite.

  1. Pasimatymus skirkite restorane, o ne prekybos centre

Prekybos centre lankykitės rečiau, nei skiriate pasimatymus. Leisdami laiką dviese kine ar restorane, investuosite į savo santykius, o ne daiktus, kurių jums nereikia.

  1. Vilkėkite aptemptus drabužius

Aptemti drabužiai nėra patogūs, bet nesijaudinkite – juos labai greitai galėsite nusivilkti.

  1. Sumokėkite visas skolas

Patikėkite, piniginių skolų palūkanos nėra tokios didelės, kaip asmeninio gyvenimo, todėl ilgai nedelskite ir jas grąžinkite.

  1. Nustokite skųstis

Džiaukitės tuo, ką jums suteikė gyvenimas ir leiskite džiaugtis partneriui. Nepamirškite, kad nuolatiniai skundai nė vienam iš judviejų nesuteikia džiaugsmo.

  1. Geriau trumpai, nei nieko

Geriau „greitukas“, nei jokio sekso. Geriau dažniau, nei niekada.

  1. Leiskite jums padėti

Manote, kad partneris jums nepadeda? Tačiau ar tikrai leidžiate jums padėti?

  1. Laikas, kai vaikai suminga, skirtas tik judviem

Kai vaikai suminga, neleiskite jus išskirti kompiuteriams. Užsiimkite veikla, kuri jus vienija.

  1. Mylėkite savo kūną

Užuot kalbėję, kaip nepasitikite savo kūnu, pradėkite sportuoti.

  1. Pamirškite dingstis ir atsikalbinėjimus

Nenaudokite vaikų kaip dingsties, kodėl nenorite mylėtis. Vaikams svarbiausia, kad tėvų santykiai būtų tvirti ir laimingi, o geri santykiai be sekso neįmanomi.

  1. Nepavydėkite

Leiskite jam jūsų pavydėti ir pačiai pavydėti nebereikės.

  1. Negalvokite tik apie save

Nuo jūsų ir mylimojo partnerystės pradžios pasaulis nustojo suktis aplink jus vieną ir pradėjo suktis aplink abu.

  1. Negriaukite, o „taisykite“ pašlijusius santykius

Užuot mąstę, kas bus, kai jūsų santuoka sužlugs, ieškokite pagalbos – kreipkitės į santykių specialistus.

  1. Pamirškite svajones ir susitaikykite su tikrove

Jei svajojote, kad dėl mylimo žmogaus nereiks stengtis ir aukotis, teks susitaikyti su tikrove – dėl meilės reikia stengtis nuolatos.

  1. Pamirškite makiažą

Joks vyras nevestų moters, kuri jam negraži prabudusi ryte lovoje.

  1. Mylėkite

Mylėkite savo partnerį už tai, koks jis yra, o ne už tai, koks norite, kad jis būtų. Jei vertinsite antrosios pusės bruožus ir savybės, meilė neišblės.

  1. Didžiuokitės savo amžiumi

Nustokite skųstis dėl atsirandančių raukšlių ir didėjančio žvakučių skaičiaus ant gimtadienio torto. Džiaukitės savo patirtimi, kuri atsiskleis ne tik kasdieniniame gyvenime, bet ir miegamajame.

  1. Neapgaudinėkite

Galima likti kartu po neištikimybės, bet neįmanoma iš tiesų atleisti.

  1. Nebandykite įrodinėti savo tiesos

Tiesų gali būti daug, o tikra meilė – tik viena.

  1. Nebijokite, pripažinti suklydę

Jūsų partneris žino, kad neesate šventoji(asis), todėl tokia apsimesti – beviltiška.

14 dalykų, kurių negalima sakyti moterims

  1. „Ši suknelė išryškina tavo apvalumus.“
susipykę
susipykę

Taip, moterys nuolatos klausia savo partnerių nuomonės, kaip jos atrodo su nauja suknele, bet tai dar nereiškia, kad turite sakyti tiesą.

  1. „Eisi į gatvę taip apsirengusi?“

Niekada nekritikuokite mylimosios skonio.

  1. „Tik pažiūrėk į tą merginą! Ji seksuali!“

Geriau pasilaikykite savo pastebėjimus, kitaip visą gyvenimą miegosite svetainėje ant sofos.

  1. „Tu panašėji į savo motiną“.

Vyrams reiktų nepamiršti, kad tokiais žodžiais jie nuskriaudžia tik save: vargu, ar jie norėtų gyventi su savo uošve.

  1. „Ką veikei visą dieną?“

Galima pagalvoti, kad namų tvarkymas ir vaikų priežiūra yra kiaurus metus trunkančios atostogos. Gal norėtumėte keistis vietomis su savo žmona?

  1. „Kur mano švarios kojinės?“

Švarių kojinių neturite… yra tik tos, kurios jau mėnesį voliojasi po kėde.

  1. „Tikriausiai pyksti, nes artėja mėnesinės.“

Patikėkit, moterys pyksta ant vyrų ne tik prieš mėnesines, bet visada, kai jie kvailai elgiasi.

  1. „Tu suvalgei visą šokoladą!“

Nepriminkite savo mylimosioms saldžių jų nuodėmių ir geriau iš viso namuose nelaikykite šokolado.

  1. „Tu niekada nieko nežinai.“

Tikriausiai nėra labiau erzinančios frazės, nors joje yra tiesos. Dažnai moteriai sunku priimti sprendimus, todėl būkite joms kantresni.

  1. „Maniau, norėjau naujo siurblio…“

Niekada nedovanokite siurblio per žmonos gimtadienį ar jūsų santuokos metines.

  1. „Pagaminai beveik taip skaniai, kaip mano mama.“

Tikriausiai po tokių žodžių ilgai galėsite tobulinti savo kiaušinienės kepimo įgūdžius.

  1. „Mano buvusi mergina…“

Niekada nekalbėkite apie buvusią merginą. Tiesiog pamirškite ją.

  1. „Atsipalaiduok!“

Šis pasakymas visada sulaukia priešingo efekto.

  1. „Kalbi lyg būtum mano mama…“

Jūsų žmona taip nekalbėtų, jei jai netektų jumis rūpintis lyg mamai.