Vieną ankstyvą vasaros rytą lapė vaikštinėjo po mišką gėrėdamasi tyla ir ramybe. Netikėtai jos ausis pasiekė kažkokie garsai, sklindantys iš krūmų. Suklususi lapė pasuko ieškoti ramybės trikdytojo.
Netrukus ji pamatė šerną, galandantį dantis į medžio kamieną. – Ko čia dabar be reikalo vargsti? — paklausė lapė. — Juk nė iš tolo nesimato jokio medžiotojo nei kokio kito pavojaus, kurį turėtum gindamasis pasitikti iššiepęs aštrias iltis!
— O tai kada man galąsti savo iltis? — atkirto sernas. — Dabar aplink taiku ir tylu. O kai iškils pavojus, laiko nebebus. Todėl geriau pasiruošti iš anksto. Taip man daug ramiau! Suvokus šerno apdairumą, lapei beliko tik pritariamai linktelėti. -Taip, taip, suprantu, – tarė ji šernui, – esi tikrai išmintingas, nes ramiais laikais neužmiršti, kad reikia būti pasiruošus ir neramiems.
Greitakojis kiškis labai puikavosi, kad yra neprilygstamas bėgikas. Kartą pamatęs kelyje pamažu slenkantį vėžlį, prišoko prie jo ir ėmė šaipytis: – Ei tu, kerėpla! Ko gero, net akmuo juda greičiau už tave! Vėžliui lig tol niekada nebuvo atėję į galvą eiti su kuo nors lenktynių. Tačiau tokia pašaipa jį baisiausiai suerzino. – Tai bent įžūlumas! Ar tu jau toks įsitikinęs, kad esi už mane greitesnis? – metė jis iššūkį kiškiui.
kiškis
— Žinoma, kad taip — nėra net ko abejoti! — pašaipiai nusijuokė kiškis. -Tai išmėginkime jėgas lenktynėse, – atkirto vėžlys. – Tada ir paaiškės, kuris iš mūsų greitesnis. Toks vėžlio pasiūlymas labai nustebino kiškį, bet jis nedelsdamas sutiko. Juk pergalė buvo užtikrinta! Tučtuojau abu aptarė lenktynių trasą. Jie turėjo perbėgti visą didžiulę girią.
Netrukus prie lenktynių trasos susirinko gausybė susidomėjusių miško gyventojų. Apuokas davė starto ženklą, ir lenktynės prasidėjo. Vėžlys rėpliojo pamažu, bet atkakliai ir užtikrintai. Kiškis gi puolė šuoliuoti strimgalviais. Tačiau kelias ligi tikslo pasirodė besąs ilgesnis nei manyta. Beliuoksėdamas tokiais didžiuliais šuoliais kiškis pavargo. Likus visai nedaug iki pabaigos, jis šnopuodamas prigulė ant žolės, kad truputėlį pailsėtų. Nespėjo nė suvokti, kaip ėmė ir užmigo.
vėžlys
Tik džiaugsmingi žiūrovų sveikinimai pažadino jį iš snaudulio. Vėžlys jau buvo pasiekęs tikslą ir laimėjęs lenktynes! Kiškiui neliko nieko kita, kaip pripažinti, kad jis iš puikybės save pervertino. Jo greitumas nelėmė pergalės – lėtapėdis vėžlys įveikė jį savo užsispyrimu.
įsidėmėk: Atkaklumas dažnai padeda pasiekti tikslą.
Kartą susiginčijo povas ir kuosa, kuris iš jų vertingesnis. – Ir kuo gi tu gali pasigirti? – tarė pasipūtėlis povas kuosai. – Esi menkas neišvaizdus paukštelis varganomis pilkomis plunksnomis. Užtat pažvelk į mane – niekas pasaulyje neturi ilgesnių ir gražesnių plunksnų!
Povas
Sulig tais žodžiais povas išskleidė plunksnas tarsi švytintį puslankį ir ėmė išdidžiai žingsniuoti pirmyn atgal, puikuodamasis pries mažąją kuosą.
kuosa
— Tu teisus, — sutiko kuosa, — tavo plunksnų spalvos išties nepakartojamos. Niekada nesu mačiusi už jas gražesnių! Bet tam, kas svarbiausia, jos visiškai negali pasitarnauti! Apstulbęs povas sulaikė žingsnį. – Ką tu nori pasakyti? – paklausė jis stebėdamasis. Tą akimirką kuosa tik mostelėjo sparnais ir ėmė kilti vis aukštyn ir aukštyn. -Tiek tos naudos, jei vis tiek negali skraidyti! – sušuko kuosa, palikdama suglumusį povą ant žemės. Dabar povas suvokė, kad yra dalykų, svarbesnių už grožį.
Kartą bekeliaudama maža pelytė pamatė žolėse miegantį liūtą. Priėjusi arčiau, smalsuolė ėmė apžiūrinėti jį iš visų pusių. Dar labiau įsidrąsinusi pelytė net užsiropštė ant liūto. Kai pasiekė pasišiaušusią liūto galvą, šis pabudo ir tvirta letena sučiupo mažąją drąsuolę.
liūtas
Piktai riaumodamas, liūtas jau ruošėsi suėsti ramybės drumstėją. Tačiau pelytė ėmė gailiai cypti: – Ak, aš labai gailiuosi! Ir labai prašau man atleisti! Aš tikrai nenorėjau jums trukdyti, didysis, galingasis liūte! Nustebęs liūtas sukluso ir, apimtas smalsumo, sužiuro į pelytę. O šioji nesiliovė toliau maldavusi: – Ak, jei manęs pasigailėsite, galbūt vieną dieną ir aš galėsiu jums pagelbėti! Liūtas smagiai nusikvatojo – ir kaipgi toks menkas padaras kaip ši pelė galėtų jam padėti? Vis dėlto pasigailėjęs paleido ją laisvėn.
Kurį laiką ta įžūli pelė dar neišėjo liūtui iš galvos. Tačiau ilgainiui jis ją pamiršo. Bet atsitiko taip, kad kartą liūtas, ieškodamas maisto, per daug priartėjo prie gyvenvietės ir neapdairiai įkliuvo į žmonių paspęstas pinkles. Jis bemat susivokė pakliuvęs į tankiai suregztą tinklą, tačiau jau buvo per vėlu! Kiek besistengė ir plėšėsi, iš tinklo ištrūkti nepavyko.
pelė
Niekaip neišsivaduodamas liūtas ėmė baisiai staugti – pradžioje iš įsiūčio, o vėliau – iš nevilties.
Jis staugė taip garsiai, kad buvo girdėti labai toli. Mažoji pelytė taip pat išgirdo liūto staugimą ir kiek įkabindama nuskuodė į tą vietą.
— Valandėlę! Tuoj tave išvaduosiu! — sušuko ji liūtui. — Tu buvai man geras, todėl dabar džiaugiuosi, galėdama tau atsidėkoti. Kibusi į darbą, savo mažais, bet aštriais dantukais pelytė netruko sukapoti tinklo virvių. Pagaliau liūtas galėjo išsilaisvinti iš pančių. – Ačiū tau, mažoji pelyte! – tarė dėkodamas liūtas. — Niekada negalvojau, kad toks menkutis padarėlis kaip pelė galėtų padėti man, dideliam ir stipriam liūtui. Tačiau tu padėjai man sužinoti naujų dalykų!
Lapė ir gandras nuo seno gyveno kaimynystėje. Tačiau vienas kito tiesiog negalėjo pakęsti – mat ilgasnapis per garsiai kalendavo, o smalsioji kūmutė mėgo pasidairyti pro tvorą, kas dedasi kaimyno sode.
lapė
Kartą lapė nusprendė iškrėsti gandrui piktą pokštą. – Kaimynėli, – saldžiai tarė ji, – norėčiau pakviesti tave vakarienės, todėl labai apsidžiaugsiu, jei ateisi pas mane šiandien vakare. Toks kvietimas labai nustebino gandrą, tačiau nenorėdamas pasirodyti nemandagus, vakare jis vis dėlto nuėjo pas lapę.
Tačiau jiems dar nepradėjus vakarieniauti, gandras suvokė lapės suktybę. Ant stalo garavo labai gardi sriuba, bet ji buvo patiekta tokiose plokščiose lėkštėse, kad gandras savo snapu niekaip negalėjo jos paragauti.
Apsimetėlė lapė tačiau elgėsi taip, lyg nieko nepastebėtų. – Na, kaimynėli, paragauk gi nors truputėlį!- meilikaujamai įkalbinėjo ji gandrą. – Juk tikrai gardi sriubytė! Gandras neišsidavė pykstąs, nors lapės elgesys baisiausiai jį įsiutino. Vos grįžęs į namus, jis ėmė kurpti keršto planą. Visą naktį nemigęs, paryčiais jį jau turėjo. Ilgai nedelsdamas, nukeliavo pas lapę ir tarė: – Atsidėkodamas už puikias vaišes, norėčiau šįvakar pakviesti tave pavakarieniauti mano namuose.
gandras
Lapė nujautė, kad gandras irgi sumanė ją apmauti, tačiau vis dėlto nuėjo pas jį į namus.
Bet vos tik pamačiusi padengtą stalą, lapė suprato gandro klastą. Visi valgiai buvo patiekti tokiuose aukštuose, siauruose induose, kad tik gandras savo ilgu snapu galėjo juos pasiekti. — Skanaus! – tarė gandras ir puolė vakarieniauti su didžiausiu apetitu. Lapė gi liko tą vakarą alkana. Tačiau vieno svarbaus dalyko ji pasimokė:
Ko nenori sulaukt iš kitų, to paties nedaryki ir tu.
Kartą vėžlys pamatė danguje skrajojantį didingą erelį. Nešamas vėjo, jis iš lėto sklendė dangaus skliautu ir nutūpė aukštoje kalno viršūnėje, iš kurios oriai žvelgė į apačioje besidriekiantį kraštovaizdį. Vėžlys negalėjo atsižavėti ereliu.
Kai erelis nusileido prie tvenkinio atsigerti, vėžlys sukaupė visą drąsą ir priplaukė prie jo. – Kaip norėčiau būti toks kaip tu ir bent kartelį paskraidyti! – tarė vėžlys ereliui. – Visai be reikalo! – nusijuokė erelis purtydamas galvą. – Vėžliai nesutverti skraidyti! Jiems skirta gyventi žemėje ir vandenyje. Ir tai yra puiku! Tačiau vėžlys nebuvo linkęs taip greitai nusileisti. – Na, būk geras, paimk mane su savimi — tik vieną vienintelį kartelį! – toliau maldavo jis erelio. – Bet juk sakau tau, kad vėžliai negali skraidyti! – paniuręs nenorėjo sutikti erelis.
Tačiau vėžlys ėmė taip graudžiai raudoti, kad jo skruostu net nuriedėjo gaili ašarėlė. – Na, gerai jau, tik neverk, – atsiduso erelis, negalėdamas atsilaikyti prieš vėžlio maldavimus. Nudžiugęs vėžlys vikriai išsiropštė į sausumą, o erelis sugriebė jo šarvą nagais ir, galingai sumojavęs sparnais, pakilo į dangų. Po akimirkos jie jau buvo tarp debesų.
vėžlys
Vėžlys nė nespėjo susigaudyti, kas su juo darosi. Vis tolstančios žemės vaizdas buvo toks nepažįstamas ir kvapą gniaužiantis, kad pamažu ėmė darytis baugu ir nejauku. Pakilus virš kalnų, vėžlys pradėjo taip spurdėti, kad erelis nebepajėgė jo išlaikyti ir paleido kristi žemėn. O kadangi vėžlys trenkdamasis neįtraukė galvos, per savo kvailumą užsidirbo didžiulį skausmingą gumbą kaktoje. Nes vėžliai juk tiesiog nesutverti skraidyti!
Didžiulis alkanas šuo bastėsi po apylinkes ieškodamas kuo čia pasistiprinus. Netrukus jis pamatė nedidelį šuniuką, besiruošiantį doroti gardžią dešrelę. Matydamas tokį viliojantį grobį, dičkis iškart puolė prie mažylio. Kadangi šis buvo silpnesnis, kova ilgai netruko. Nuskriaustas mažylis gailiai inkštė, stebėdamas, kaip užpuolikas dumia šalin su jo pietumis.
Šuo
Neatsidžiaugdamas tokia sėkme, dičkis dairėsi ramesnės vietelės, kur galėtų netrikdomas sukirsti grobį. Belėkdamas jis pasiekė tiltuką, vedantį per upelį. Netyčia pažvelgęs nuo tiltuko žemyn, sustojo lyg įbestas: iš vandens į jį spoksojo šuo, aštriais dantimis godžiai įsikandęs storą dešrelę.
„Tai bent sėkminga dienelė! — pagalvojo šuo. – Anas atrodo mažesnis už mane, tačiau jo dešrelė tikrai didesnė – ją iš to bėdžiaus ir atimsiu!“ Nieko nelaukęs, dičkis šoko nuo tiltelio į vandenį ir, irdamasis letenomis ėmė nekantriai dairytis. Tačiau jokio kito šuns vandenyje nebuvo! „Ir kur jis galėjo pradingti? – stebėjosi dičkis – Juk ką tiktai buvo čia!“
Pagaliau supratęs, kad ano šuns neberas, dičkis ėmė piktai loti. Čia jis staiga prisiminė dešrelę, kurią laikė nasruose prieš šokdamas į vandenį. Kurgi toji prapuolė? Suirzęs nėrė į dugną, ieškodamas prarasto grobio. Tačiau dešrelės niekur nesimatė. O juk visai neseniai dičkis dar laikė įsikandęs ją dantyse ir būtų galėjęs skaniai papietauti! Deja, prarado ją per savo kvailą godumą.
Graikų-romėnų mitologiją puošia gana daug sekso ir meilės dievų. Vyriausias Olimpo dievas Dzeusas buvo laikomas tikėjimo ir ištikimybės dievu. Amūras (Amor) – tai meilės ir harmonijos dievas. Arėjo ir Afroditės sūnus Abderas – švelnumo ir abipusės meilės dievas, o Afroditė – olimpinės meilės deivė. Jos sūnus Erotas taip pat buvo meilės dievas, tačiau daugiau seksualinės aistros negu tikros meilės. Peitos dukra Ijinga (lynx) simbolizavo aistringą meilę. Ištikimą meilę, prisirišimą ir moters adoraciją romėnams simbolizavo Pietas. Neišsenkantį troškimą mylėti graikams įkūnijo Potas (Pathos) ir Himenėjas (Himenaeus). Freudo psichoanalizės teorijoje išgarsintas Narcizas (Narcissus) pamilo savo dvynukę seserį, kuriai mirus ilgėdamasis jos ilgai žiūrėdavo į tvenkinio vandenį, kol galų gale pamilo pats savo atvaizdą. Turbūt visiems žinoma Venera (Venus) buvo romėnų meilės pojūčių deivė, kurios vardu dar ir dabar vadinamos lytinės ligos, neišskiriant nei mirtinos AIDS (įgytas imunologinio deficito sindromas).
meilės dievai
Graikų mitologija byloja apie pasaulio pradžią, Kronui laimėjus kovą prieš Chaosą. Tada gimusi prasmingoji Kosmoso būtis, kurios valdovais buvę Olimpo dievai. Rašoma, kad Erotas buvęs pirmutinis iš jų, todėl jis, jaunas ir gražus, laisvas ir laimingas, skatinęs žmones plėtoti erotinius ryšius ir vęiksmus bei tuo pačiu plėsti žmonių giminę.
Platono „Simpoziume“ Aristofanas atmeta Eroto kosminę prigimtį ir tvirtina, kad jis iš esmės nėra koks nors dievas, o tik Dzeuso dovana žmonėms jų malonumui – gydyti jų išsiskyrimo žaizdoms, nes pirmykščiai žmonės buvę ir dvilyčiai – laisvi ir išdidūs, panašūs į didžiąsias kosmines dievybes: Saulę ir Mėnulį, žvaigždes ir planetas. Jie, pirmykščiai Saulės ir Mėnulio vaikai, buvo tokie išdidūs, kad sukilo prieš Olimpo dievus — atsisakė paklusti jų įstatymams. Dzeuso sprendimu, jie visi buvo perskelti per pusę – į vyrišką ir moterišką puses – ir tapo panašūs į Olimpo dievus.
Dievų santykiai su dievais ir žmonėmis pasižymėjo meile ir kerštu, buvo kupini varžybų ir visokių intrigų. Kaip pavyzdį pateiksiu dvi trumpas mitologines istorijas.
Dafnė buvo jauna graži nimfa, mėgusi su draugėmis medžioti prie Ladano upės krantų. Ji garbino skaistybės deivę Artemidę ir pati nuspreridė likti skaisti. Pats Erotas sustiprino jos skaistybę, smeigdamas. į širdį ietį su vario antgaliu. Tuo pat metu jis metė į Apoloną ietį su aukso antgaliu, nes šis dievas buvo jį įžeidęs, liepdamas pasišalinti ir palikti dievų arką tikriesiems dievams.
Apolonas pamilo Dafnę ir sekiojo paskui ją miškuose. Kartą Dafnė, pajutusi negalėsianti pabėgti nuo jo, meldė savo motiną deivę Gają pagalbos. Pamačiusi, kas vyksta, Gaja pavertė ją lauro krūmu. Apolonas prisilaužė lauro šakelių, nusipynė vainiką ir užsidėjo jį ant galvos. Jam lauro krūmelis liko šventas. Ir dabar laurų lapai ir vainikai yra dovanojami didvyriams, poetams, išradėjams ir visiems ką nors nepaprasto pasiekusiems asmenims.
Kefalas, Fokio princas, atvyko į Atėnus vesti Prokridės – karaliaus ITechtėjo dukros. Dailusis princas mėgdavo išeiti anskti rytą pamedžioti. Vieną rytąjį pagrobė Eos. Kai jis pakartotinai pareiškė, kad negalėsiąs mylėti šios deivės, nes yra susižiedavęs su Prokride, Eos išmetė jį atgal į žemę, įspėdama, kad jam teks labai pasigailėti .u metus dievišką meilę.
Kefalas kentėjo baisų pavydą, kurio priežastis buvo jo gražioji žmona. Jis sumanė patikrinti žmonos ištikimybę, bandydamas suvedžioti ją kaip svetimas vyras. Taip vieną dieną Prokridei buvo įsakyta, kad jos vyras, medžiodamas miškuose, šaukęs kitą moterį Aurą. Vieną dieną, kai Kefalas išvyko medžioti, Prokridė pasekė jį ir pasislėpė krūmuose. Išgirdęs tarsi šerno skleidžiamus garsus, jis metė savo taikliąją ietį ir pribėgęs apkabino mirštančią mylimąją. I’ada jis suprato savo lemtingą klaidą – iš tikrųjų jis buvo šaukęs Aurą, turėdamas galvoje vėjo dvelkimą įkaitintai kaktai atvėsinti. Taip deivė atkeršijo jam už atstumtą meilę.
Bet kokia veikla, pajėgi paveikti ar pakeisti subjektyvią patirtį, gali sukelti priklausomybę. Kol priklausomos meilės biologija nėra galutinai ištyrinėta, profesionalai klinikinę diagnozę formuluoja, remdamiesi įprastu elgesio aprašymu.
meilė ar priklausomybė
Psichologai praktikai nustatė, kad priklausomybę sudaro trys elementai: obsesija arba įkyrus rūpinimasis priklausomybės objektu, jausmas, kad viskas slysta iš rankų, ir elgimasis taip pat, nors fizinės ar psichologinės pasekmės yra kenksmingos. Kiti du elementai – tolerancija (kai, siekiant to paties poveikio, priklausomybės objekto reikia vis daugiau) ir atitraukimo simptomai gali arba pasirodyti, arba ne. Šios savybės reiškia, kad priklausomybę lemia veikiau liguistą prieraišumą sukeliančio objekto poveikis asmens gyvenimui nei vartojamas jo kiekis arba patirties mastas. Tad, atsižvelgdami į šiuolaikinius priklausomą elgesį nusakančius kriterijus, matome, kad seksas, meilė, romantiškas įsimylėjimas gali būti apibūdinti kaip priklausomo elgesio objektai.
Keletas mokslininkų yra atskleidę, kad priklausomybių nuo veiklos (sekso, lošimo, išlaidavimo) sukeliama euforija nesiskiria nuo narkotikų ar svaiginamosios medžiagos (alkoholio, narkotinių medžiagų) sukeltos priklausomybės. Pasak Harvey Milkmano ir Stanley Sundervvirtho, fiziškai priklausomi nuo sujaudinimo, pasisotinimo ar fantazijos patirties galime tapti visiškai nepaisant to, ar šį susijaudinimą sukurianti kapsulė yra narkotinė medžiaga, ar veikla.7 Bet kuri šių trijų pajautų – sujaudinimą, pasisotinimą ir fantazavimą sužadinanti veikla, sykiu ir meilė, sukelia cheminių medžiagų pokyčius smegenyse. Neurocheminiu požiūriu esame pažeidžiami.
Mūsų smegenys natūraliai teikia mums šį trejetą malonumo pajautų, užtikrindamos turtingesnę gyvenimo patirtį. Šiuos trejetą planų kontroliuoja šimtai mūsų smegenų cheminių medžiagų, kurias perprasti dar tik pradedame. Be šių cheminių medžiagų neįstengtume įvertinti žmogiškosios savo prigimties. Pavyzdžiui, feniletilenas (PEA) yra neurocheminė medžiaga, sukelianti sujaudinimo būsenas, skatinanti budrumą, įkvepianti veikti. Diskomforto būsenos, taip pat sukeltos neurocheminiu medžiagų, padeda mums atpažinti pamatines žmogiškąsias reikmes, skatina siekti pasitenkinimo, palengvinti nepatogumus. Tai pasiekus, cheminiu būdu kontroliuojami pasisotinimo jausmai mums praneša, kad jau gana, ir leidžia kūnui pereiti į homeostazę arba pusiausvyrą. Esama ir kitų cheminių medžiagų, būtinų turtingam vaizduotės gyvenimui. Tokia paties žmogaus sukelta transo būsena leidžia mėgautis malonių galimybių sklidina ateitimi, gėrėtis meno kūriniu, pastebėti saulėlydį, įsijausti kuriant dainą. Pasitenkinimas, kūrybinė aistra, seksualinis susijaudinimas – kiekvieną šių būsenų atitinka neurocheminė paralelė.
Priklausomybės įleidžia šaknis į vieną ar keletą tų pačių malonumo lygmenų arba į geros savijautos cheminių medžiagų terpę. Vieni trokšta susijaudinimo ir ypatingų linksmybių, jie būtinai įsipainioja į visokius pavojingus, rizikingus, stimuliuojančius dalykus: kompulsyvų lošimą, žaidimus, neteisėtus meilės nuotykius, vairuoja beprotišku greičiu, būtinai dramatizuoja santykius. Kiti pasirenka turtingą fantazijos gyvenimą ir netrunka jame pasiklysti. Nugrimzdimas į mistiką, romantikos euforiją, romantiško įsimylėjimo objektai, meilės dramos – tai būdai paskatinti intensyvesnę tų pačių neurocheminių medžiagų gamybą, patirti jų teikiamą svaigulį. Yra ir tokių, kurie tarsi jaučia per daug. Šie pageidauja raminamųjų skausmui malšinti, stresui ir baimei slopinti. Endorfinai – arba sąmonės opiatai – tai neurocheminės medžiagos, švelninančios skausmą ir nerimą. Į tokį raminimąsi linkę žmonės stengiasi aktyvinti endorfinus kompulsyviai persivalgydami arba siekia į transą panašios, transformuotos sąmonės būsenos, kurią laiduoja naujas romantiškos meilės ryšys. Priklausomos meilės ryšys taip pat gali suteikti tokį pasitenkinimo jausmą. Vienas iš būdų suderinti palankų keleto neurocheminių medžiagų poveikį – išvengti skausmo, tikrovėje patirti fantazijas, pasijusti tikrai gyvu žmogumi, yra užmegzti meilės ryšį.8 Bėda, kad tokia smegenų chemijos teikiama nauda gali sukelti priklausomybę.
Kad pasiektume mūsų tikslą, priklausomybę nusakysime trimis aspektais: i. kaip žalingą (disfunkcinį) nesąmoningu tapusį įprotį; 2. kaip neįveikiamą (kompulsyvų) ritualą, kurio neatlikti jau neįstengiame; 3. kaip psichologinį ar fizinį prisirišimą prie objekto, kuriam atitolus, neretai pasireiškia atitraukimo ar reikmės sustiprėjimo simptomai. Dėmesio sutelkimas į priklausomybės objektą gali trukdyti normaliam socialiniam, profesiniam, poilsiniam, emociniam, dvasiniam ir fiziniam gyvenimui. Žmogus stengiasi sumažinti arba audringai neigia ir piktnaudžiavimą, ir skausmą, kylantį dėl tokio susitelkimo į šį objektą. Nepaisydamas neigiamų pasekmių, jis toliau lieka su objektu susisaistęs. Priklausomybė yra piktybinė atauga, išleista normalaus žmogiškojo polinkio susijaudinti, fantazuoti, pasisotinti.
Mūsų fizinės ir emocinės reikmės teisėtos. Tačiau kartais, kai šių reikmių patenkinimas pasiglemžia kitiems, svarbesniems gyvenimo dalykams skirtą laiką ir dėmesį, mūsų poreikiai tampa priklausomybėmis. Priklausomybė dažnai nusakoma tokiais žodžiais: obsesiškas, nesaikingas, ardomasisy neįveikiamas (kompulsyvus), tapęs įpročiu, prisirišęs, priklausomas. Pasvarsčius paaiškėja, kad kai kurie jų tinka aptariant meilės srities santykius ir seksą. Vadinasi, tada meilė visada yra įprotis, kurio derėtų nusikratyti? Ne, visai ne. Mūsų poreikis patirti meilę tikras, tačiau reikėtų siekti atpažinti joje nesveikus priklausomybės dėmenis ir pasistengti juos panaikinti, suteikiant savo meilei daugiau sveikatos. Meilės santykiai yra ne juodi ir ne balti, ne arba-arba, dauguma jų aprėpia visus šiuos elementus. Daugeliui meilės santykių, regis, būdingi tiek priklausomybės, tiek sveiko susietumo požymiai. Tad priklausomybė būna ir sveika, ir nesveika.
Diduma mūsų įpročių ir praktinio elgesio gali turėti ypatybių, primenančių priklausomybes, tačiau nebūtinai visi jie liguisti. Daugelis reikalingais laikomų dalykų mums tikrai būtini biologiniam išlikimui arba emociniam saugumui, tad jais verta pasirūpinti. Mums reikia maisto, pastogės, fizinio prisilietimo, kitokių fizinės stimuliacijos formų, pripažinimo, susietumo jausmo. Daugelis kitų dalykų, kurių, mūsų manymu, reikia, tėra norai, be jų išgyventume. Pavyzdžiui, mums reikia namo, bet garažas trims automobiliams nėra toks būtinas.
Kai svarstome apie meilę, reikmių klausimas pasirodo esąs daug sudėtingesnis. Neseniai girdėjau kažką tvirtinant, kad mūsų išlikimui meilės nereikia. Tiesa ta, kad net labiausiai priklausomo kūdikio fiziniam išlikimui nereikia meilės, kūdikiui reikia dėmesio ir rūpinimosi, aktyvinančių kūno nervų sistemą, skatinančių augimą. Tinkamai fiziškai prižiūrėtas kūdikis, nestokojantis fizinio, tačiau emociniu požiūriu neutralaus kontakto, išgyvens kaip ir tas, kuriuo rūpintasi itin meiliai. Tačiau kūdikis, kuris liečiamas retai ar visai nesulaukia fizinio prisilietimo, gali susirgti, pasiduoti depresijai, o kraštutiniais atvejais likti suluošintos psichikos arba numirti.
Tad, remiantis pačiu primityviausiu supratimu, biologinis išlikimas meilės nereikalauja. Tačiau vaikystėje meilės nepatyręs žmogus nesugeba tapti vientisa, sveika asmenybe. Be meilės jis išgyvens, tačiau jam bus sunku išsiugdyti savivertę, išmokti mylėti kitus, pajusti meilę gyvenimui, jam trūks visų pagrindinių sveiko ir priklausomybe nesančio meilės santykio sudedamųjų dalių.
Taip, galima gyventi be meilės, tačiau visi mano sutikti žmonės, nepajėgę mylėti savęs ar kitų, paprastai buvo iš tų, stokojusių šilto saito su tėvais, tų, kuriems vaikystėje stigo jų puoselėjančio rūpesčio ar besąlyginės meilės. Tokia meilė vaikui byloja: myliu tave nepaisant visko, net jei retsykiais man ir nepatinka, ką sakai, galvoji ar darai. Net jei vaiko elgesys yra apribojamas, šie apribojimai yra veikiau apsauginis barjeras, neleidžiantis vaikui susižeisti. Tačiau vaiko unikalumo priėmimas visada būdingas besąlyginei meilei.
Meilės santykiai gali būti geri ar blogi, nelygu, ką jie mums teikia. Šioje knygoje svarstome, ar priklausoma meilė tikrai yra? Kas yra priklausoma meilė? Kaip meilė tampa priklausoma? Kaip tokia nuostabi meilė gali tapti kažkuo, kas taip skaudina? Ar čia meilė? Gal priklausomybė? Koks santykis yra sveikas?
Mes naudojame slapukus, kurie užtikrina, kad Jums bus patogu naudotis tinklalapiu. Jei toliau naršysite mūsų tinklalapyje, tai tolygu Jūsų sutikimui su slapukų naudojimu.
