MusuGyvenimas | MusuGyvenimas.lt

Kas atsitiko neandertaliečiams?

Laikas: prieš 250 000-28 000 metų Vieta: Europa ir Vakarų Azija. .. .jie nebuvo nei „nauji ir tobulesni“ Homo erectus variantai, nei apytikriai Homo sapiens prototipai. Tai buvo jie patys, neandertaliečiai, – viena iš savičiausių, sėkmingiausių ir įdomiausių žmonių grupių, kada nors praturtinusių mūsų giminės istorijų.

Neandertaliečiams atsitiko tas pats, kas atsitiko didžiajai daugumai rūšių, kada nors gyvenusių Žemėje, -jie išnyko. Čia nėra nieko nepaprasto, ir atskleisdami vis daugiau žmogaus evoliucijos paslapčių sužinojome, kad neandertaliečiai buvo tik vėlyviausias iš daugelio skirtingų žmonių ir žmogaus protėvių tipų, patyrusių tą pačią lemtį. Tačiau neandertaliečių likimas ypatingas ir įdomus tuo, kad jie išnyko taip neseniai, mažiau kaip prieš 30 000 metų, ir kad jiems išnykus planetoje liko gyventi vienintelė mūsų genties rūšis — Homo sapiens. Tai tikrai nepaprasta, nes visų kitų gyvūnų tipų, tarp jų mūsų artimiausių giminaičių šimpanzių ir gorilų, tebegyvena bent dvi rūšys, o daugumos gyvūnų tipų yra daug daugiau rūšių. Be to, atrodo, kad neandertaliečiams viskas palankiai susiklostė: jie turėjo tokio pat dydžio kaip žmonių smegenis, fiziologiją, nepaprastai gerai prisitaikiusią prie gyvenimo pleistoceno aplinkoje, mokėjo pasigaminti sudėtingus akmeninius įrankius ir buvo geri stambiųjų žvėrių medžiotojai. Ir vis dėlto jų populiacija, daugiau kaip 200 000 metų klestėjusi Europoje ir Vakarų Azijoje, galiausiai ėmė mažėti ir visiškai išnyko. Archeologai ir antropologai dar negali tiksliai atsakyti į klausimą, kas jiems atsitiko.

Pirmojo rasto neandertaliečio kaukolės piešinys. Ji buvo atkasta 1856 m. Neandertalio slėnyje Vokietijoje – iš čia ir kilo neandertaliečio pavadinimas.

Klasikiniai neandertaliečiai

Homo neanderthalensis išsirutuliojo iš rūšies, vadinamos Homo heidelbergensis, kuri apgyvendino Europą mažiau kaip prieš milijoną metų. Antropologai dar nesutaria, kuris fosilijos pavyzdys kuriai rūšiai priskirtinas, tačiau akivaizdu, jog prieš 150 000 metų išsivystė klasikiniai neandertaliečio bruožai. T ai visų pirma veidas gana didele išsikišusia nosimi ir iškiliais antakių lankais ir kaukolė, plokščia ir nuožulni, palyginti su aukštu ir apvaliu dabartinio žmogaus kaukolės skliautu. Jie buvo stambaus, tvirto kūno sudėjimo su didele statinės pavidalo krūtinės ląsta ir raumeningomis rankomis bei kojomis. Kaulai buvo stori ir sunkūs, bylojantys apie nelengvą gyvenimą ir didelį fizinį aktyvumą. Iš urvuose, kuriuose jie gyveno, rastų palaikų sužinome, kad jie buvo gabūs stambiųjų žvėrių medžiotojai, ietimis su akmeniniais antgaliais nudobdavę arklių, elnių ir stumbrų. Medžioklė dažnai vykdavo atšiaurioje ledynų aplinkoje — atvirame, panašiame į tundros kraštovaizdyje. Išgyventi jie galėjo tik bendradarbiaudami, padėdami vieni kitiems daugiausia fizine jėga. Jų gyvenimo laikotarpiu įvyko ryškių aplinkos permainų. Maždaug prieš 125 000 metų Europoje išplito miškai, tačiau neandertaliečiai pasirodė sugebą prisitaikyti prie naujų augalų ir gyvūnų rūšių, kurios tiko kaip maistas ar būstui įsirengti, drabužiams ir įrankiams gamintis. Apskritai jie buvo labai vykusi rūšis, sugebanti gyventi sunkiausiomis gamtinėmis sąlygomis, kokias tik žmonėms yra tekę patirti, prisitaikantys prie permainų, tad, regis, pasirengę išlikti ir gyventi dabartiniame pasaulyje. Tai kas gi buvo ne taip? Evoliuciniu požiūriu viskas buvo, kaip turi būti; o įvyko tai, kad į žemės plotus, kuriuose neandertaliečiai medžiojo ir rankiojo maistą, atėjusi nauja rūšis laimėjo prieš juos varžybas dėl maisto, urvų ir akmens šaltinių. Ekologijos taisyklė sako, kad dvi skirtingos rūšys negali dalytis tos pačios „nišos“, — būtent taip ir atsitiko Vakarų Azijoje maždaug prieš 100 000 metų ir Europoje prieš 40 000 metų. Ta nauja rūšis buvome mes – Homo sapiens.

*Pasaulio, kuriame gyveno neandertaliečiai, žemėlapis. Didelę jų gyvenamo laikotarpio dalį tolimas šiaurvakarines sritis dengė ledynai.*

Neandertaliečių susidūrimas su dabartiniais žmonėmis

Išsirutuliojusios Afrikoje maždaug prieš 130 000 metų, Homo sapiens grupės netrukus pradėjo plisti į Aziją ir Europą. Tebėra neaišku, kodėl jos degė tokia klajonių aistra, tačiau akivaizdu, kad prieš 60 000 metų jos jau buvo išplitusios po Pietų Aziją ir nusigavusios į Australiją. Kitos grupės buvo nukeliavusios į Izraelį prieš 100 000 metų ir laidojo savo mirusiuosius Kafzos ir Schulo olose. Galbūt jos ten susidūrė su neandertaliečiais, – o gal ir ne. Nors neandertaliečiai tiksliai toje pačioje vietoje gyveno prieš 125 000 ir 65 000 metų, archeologams neaišku, ar jie ten tebegyveno, kai pasirodė dabartiniai žmonės, ar visi jau buvo iškeliavę į Europą

*Paskutiniai neandertaliečiai, gyvenę Prancūzijoje (prieš 33 000-30 000 metų), pradėjo gaminti papuošalus iš žvėrių kaulų ir dantų; šis vėrinys rastas Arsi prie Kiuro.*

Tačiau beveik galima neabejoti, kad kai dabartiniai žmonės prieš 40 000 metų atkeliavo į Rytų Europą, o paskui greitai ėmė sklisti į vakarus, abi rūšys sužinojo apie viena kitą. Nėra kitų tiesioginio jų ryšio ženklų, išskyrus rastus papuošalus iš kaulų ir elnio ragų, kuriuos kai kurie neandertaliečiai pradėjo daryti pietvakarinėje Prancūzijoje apytikriai prieš 33 000 metų. Tai jiems buvo visiškai nauja veikla, o dabartinių žmonių kultūroje ji buvo jau įsigalėjusi. Atrodo, kad neandertaliečiai mėgdžiojo pastaruosius, naudodami savo metodus ir pasirinkdami savo medžiagas, bet įkvėpti to, ką matė dėvint dabartinius žmones.

Gibraltaro žmogus – vienas iš anksčiausiai rastų neandertaliečių. Dabar žinome, kad jis buvo vienas iš vėlyviausių neandertaliečių, nes pietinė Pirėnų pusiasalio dalis buvo paskutinė neandertaliečių prieglauda, dabartiniams žmonėms paplitus po visą likusią Europą.

Labai greitai po šio meto Europoje neliko jokių neandertaliečių pėdsakų, išskyrus Pirėnų pusiasalį. Nėra jokių ženklų, kad būtų vykusios fizinės grumtynės, o ką jau kalbėti apie žudynes arba tokį genocidą, koks vyko, kai europiečiai susidūrė su vietinėmis Amerikos ir Australijos tautomis. Tačiau iš archeologijos šaltinių žinome, kad dabartinių žmonių gyvensena beveik niekuo nesiskyrė nuo neandertaliečių gyvensenos. Jie taip pat medžiojo stambiuosius gyvūnus, naudojo akmenis kaip žaliavą įrankiams, gyveno urvuose. T ai klasikinis tos pačios nišos užėmimo pavyzdys — ir viena rūšis turėjo užleisti vietą kitai. Galbūt stebina tai, kad tą padaryti teko neandertaliečiams. Juk jie jau daug tūkstančių metų gyveno Europoje ir, kitaip nei atėjusių dabartinių žmonių, jų fiziologija buvo labai tinkama atšiaurioms, šaltoms sąlygoms, o dabartinių žmonių kūno sudėjimas ir galūnių proporcijos labiau tiko pusiaujo sritims nei arkties gamtovaizdžiams. Vis dėlto dabartiniai žmonės tikriausiai turėjo bent vieną esminį pranašumą, ir tai, regis, buvo jų kultūra, kuri, matyt, buvo skirtingo pobūdžio psichikos ar proto padarinys.

Lagar Veljo vaikas datuojamas prieš 24 000 metų – taigi 4000 metų po paskutinio mums žinomo neandertaliečio, tačiau manoma, kad jis turi mišrius. Homo sapiens ir neandertaliečio, bruožus; tarp pastarųjų – trumpos, storos jo galūnės. Tai galbūt tų dviejų ž*mogaus rūšių kryžminimosi liudijimas. Kiti antropologai spėja, kad Lagar Veljo vaikas – tiesiog itin kresnas Homo sapiens berniukas.*

Ryškiausias skirtumas tarp neandertaliečių ir dabartinių žmonių yra tai, kad pastarieji kūrė meną: drožė skulptūrėles ir tapė ant urvų sienų. Si veikla galėjo suteikti jiems pranašumą, nes meną buvo galima panaudoti kaip priemonę, padedančią žmonėms prisitaikyti prie sunkių gamtinių sąlygų; pavyzdžiui, jis galėjo tapti informacijos, kad ir apie žvėrių elgesį, saugykla — genties enciklopedija, o per apeigas, susijusias su tuo menu, žmonės būtų galėję keistis žiniomis taip, kaip niekuomet nebuvo daroma neandertaliečių bendruomenėse. Tačiau atrodo, kad didžiuma tų meno kūrinių buvo sukurti neandertaliečiams jau išnykus iš Europos kraštovaizdžio. Turbūt šis menas atspindi ne ką kita, kaip daug didesnį dabartinių žmonių kūrybingumą ir išradingumą, o dėl šio pranašumo jie tikriausiai galėjo greičiau susirasti medžiojamųjų žvėrių ir prisirinkti augalų, galėjo išrasti įrankių, leidžiančių jiems naudoti daugiau ir įvairesnių išteklių, ir pradėjo eksploatuoti gamtą daug intensyviau, negu kada nors tą darė neandertaliečiai. Todėl dabartinių žmonių populiacija augo, o neandertaliečių mažėjo, jiems traukiantis į užkampius, kurių dar nepasiekė dabartiniai žmonės.

Nuo tada, kai buvo atrastos pirmos neandertaliečių fosilijos, dailininkai ir mokslininkai mėgina atkurti, kaip jie galėjo atrodyti. Daug kas priklauso nuo vaizduotės, kad ir šukuosena ar drabužiai. Šis paveikslas (iš TV dokumentinio filmo) kai kam atrodo pernelyg šiurkštus.

Baigiamoji fazė

Vargu ar Pirėnų pusiasalį galima vadinti Europos užkampiu, tačiau atrodo, kad per paskutinius kelis neandertaliečių gyvenimo tūkstantmečius jie ten gyveno vieni. Keista, kad dabartiniai žmonės tarsi laikinai buvo nutraukę savo nepaliaujamą kelionę per pasaulį ir tik maždaug prieš 28 000 metų įžengė į Ispaniją ir Portugaliją. Kai kurie antropologai teigia, kad Lagar Veljo, Portugalijoje, rasti 24 000 metų senumo griaučiai parodo, kad dabartiniai žmonės ir neandertaliečiai kryžminosi, nes šio individo galūnių proporcijos labai panašios į neandertaliečio, o kaukolė labai panaši į Homo sapiens. Tačiau daugėja duomenų, rodančių, kad taip nebuvo ir kad tie griaučiai tiesiog yra tvirto jaunuolio, tikro dabartinio žmogaus. Vis dėlto tam tikra hibridizacijos galimybė išlieka: galbūt ir šiandien kai kurie iš mūsų dar tebeturi kokių nors neandertalietiškų genų.

Paskutinių neandertaliečių randama piečiausiose vietovėse, ypač palei Gibraltaro sąsiaurį. Ten jie ne tik medžiojo žvėris, bet ir rankiojo maistui moliuskus. Tai gali būti reliktinės grupės, nebegalėjusios didėti dėl dabartinių žmonių viešpatavimo aplinkinėse srityse, pėdsakai. O kai numirė paskutinis grupės narys, atėjo galas ir visai rūšiai — dar vienai šalia rų milijonų, kurioms teko išnykti per Žemės istoriją.

Žmogaus atsiradimo mįslė

pagal MusuGyvenimas

Laikas: prieš 5-0,1 milijono metų Vieta: Afrika

Mes esame labai artimi kitų rūšių giminės. Ir vis dėlto atitrukome nuo jų per šviesmečius.

Nykūs, sausringi Etiopijos ir Kenijos gamtovaizdžiai saugoja seniausių žinomų mūsų giminaičių australopitekų fosilijas. Čia randama net 4,5 milijono metų amžiaus dantų, kaukolių skeveldrų, o kartais ir kojų bei rankų kaulų, graužiamų senovės nuosėdų. Kruopščiai juos iškasę ir sujungę, galime įsivaizduoti, kaip atrodė mūsų protėviai: jie buvo panašūs į beždžiones, 1 m aukščio, su šimpanzių (apie 450 cm3) dydžio smegenimis. Vaikščiojo iš dalies dviem kojomis ir valgė daugiausia vegetarišką maistą: didžiuliai krūminiai dantys leido jiems kramtyti sausas augalų sėklas ir stiebelius. Taip pat Etiopijoje, Omo upės baseine, rasta fosilinė kaukolė, kuriai tik 130 000 metų. Jos smegeninė apie 1400 cm3 talpos — maždaug kaip dabar gyvenančių žmonių. Sis pavyzdys daugelio mokslininkų laikomas pirmuoju iki šiol rastu dabartiniu žmogumi Homo sapiens, ir labai tikėtina, kad jis turėjo tokius pat kalbos ir sim bolinės raiškos gebėjimus, kokius turime mes šiandien Kai kurie jo kaulai liudija, kad jis vaikščiojo visiškai stačias. Kaip mes ištobulėjome nuo tokių į beždžiones panašių protėvių, gyvenusių prieš 4,5 milijono metų, iki turinčių dabartinį ūgį, anatomiją, protą ir kultūrą, yra didžioji žmogaus kilmės paslaptis.

*Rekonstruota kaukolė iš Omo Kibišo (Etiopija).* Ji *130 000 metų amžiaus ir dabar yra seniausias žinomas fosilijos pavyzdys, priskiriamas Homo sapiens.*

Vienu atžvilgiu atsakymas į šį painų klausimą netikėtai paprastas – biologinė evoliucija. Kaip visos rūšys išsirutuliojo vykstant gamtinei atrankai, taip ir mūsų rūšis. Tos atsitiktinės genetinės mutacijos, kurios vienam individui teikė pranašumą prieš kitus, pavyzdžiui, didesnis gebėjimas gamintis įrankius, susirasti maisto arba vaikščioti dviem kojomis, tapo nuolatine populiacijos ypatybe ir pamažu pakeitė mūsų anatomiją, elgesį ir protą iki tokio, kokį turime šiandien. Tačiau nors biologinės evoliucijos procesai duoda atsakymą į žmogaus kilmės klausimą – kaip pirmasis išaiškino Darvinas, – dauguma mūsų norime ne tokio pobūdžio atsakymo. Mums reikia daug išsamesnio šio galvosūkio sprendimo, kuris paaiškintų, kada ir kodėl įvyko konkretūs anatomijos, elgesio ir proto pokyčiai.

Žmogaus evoliucijos schema, vaizduojanti dabartinių rūšių įvairovę. Antropologai dar neatsakė į klausimą, kiek tiksliai rūšių gyveno vienu metu, tačiau nauji atradimai rodo jų buvus daugiau, nei manyta, ypač prieš 2 milijonus metų.

Bendros specialistų pastangos

Pasirodo, kad tokį sprendimą daug sunkiau padaryti, ir tokiam iš menkų fosilijų fragmentų sudarytam pavyzdžiui ištirti reikia visos armijos įvairių sričių mokslininkų pastangų. Iš tikrųjų fosilijos tėra vienas iš kelių duomenų šaltinių. Nors anatomija šiek tiek padeda išaiškinti praeities gyventojų elgesį, kitos žinios gaunamos iš akmeninių daiktų, maisto atliekų, ugniaviečių ir kitų mūsų protėvių gyvenimo pėdsakų, o tai yra archeologų sritis. Taip pat svarbu turėti žinių apie aplinką, kurioje gyveno mūsų protėviai, o tam reikia geologų ir ekologų. Įvairiais moksliniais metodais stengiamasi išgauti kuo daugiau informacijos iš palaikų — taigi vieną iš pagrindinių vaidmenų tiriant žmogaus kilmę vaidina fizikai ir chemikai. Be to, reikia tyrinėti ne tik praeities liudijimus. Norint išaiškinti, kur ir kada vyko žmogaus evoliucijos pirmieji etapai — mūsų linijos atsiskyrimas nuo tos, kuri veda į šimpanzę, – ir paskutinės stadijos, kai atsirado dabartiniai žmonės, būtina išmanyti apie genetinę dabar gyvenančių žmonių įvairovę.

*Hadare, Etiopijoje, rasti fosilizuotos „Liusi”, Australopithecus afarensis*, liekanos, kurioms 3,5 milijono metų. Išliko apie 50 procentų griaučių, ir jie liudija, kad šios rūšies būtybė vaikščiojo dviem kojomis, tačiau anatomiškai buvo prisitaikiusi ir laipioti medžiais.

Ne kopėčios, o krūmas

Iškastos fosilijos ir archeologiniai radiniai per pastaruosius kelis dešimtmečius kai kuriais atžvilgiais padarė žmonių kilmės galvosūkį dar sunkiau išsprendžiamą – tačiau ir daug įdomesnį. Kadaise manyta, kad žmogaus evoliucija panaši į kopimą kopėčiomis: iš vienos rūšies išsirutuliojo kita ir pamažu susiformavo į mus panašesnė būtybė. Tačiau nauji radiniai parodė, kad taip nėra: žmogaus evoliucija panašesnė į krūmą su daug skirtingų šakų, ir kiekviena šaka mūsų protėvius ir giminaičius nuvedė truputį kita kryptimi, bet visos jos, išskyrus vieną, pasirodė esančios evoliucinės aklavietės. Todėl pasidarė sunku atpažinti, kurios rūšys yra kurių protėviai ir kiek iš tikro rūšių atstovauja mūsų turimi fosilijų pavyzdžiai.

Be to, sužinojome, kad dabartinių žmonių elgesio ir anatominių bruožų visumos elementai nebūtinai visuomet pasireiškia visi drauge — daugelis jų buvo būdingi ir kitoms, jau išnykusioms rūšims. Pavyzdžiui, dviem kojomis vaikščiojo kelių rūšių australopitekai, be to, jie tikriausiai dirbosi akmeninius įrankius, — o kadaise buvo manyta, kad tai tik Homo ypatybė. Per vėlesnes žmogaus evoliucijos stadijas neandertaliečiai turėjo beveik tokio pat dydžio kaip mūsų smegenis, medžiojo stambiuosius žvėris ir tikriausiai šnekėjo sudėtinga kalba, tačiau jie irgi buvo evoliucinė aklavietė.

Homo ergaster

Taigi rastos fosilijos leido mums atsikratyti pernelyg supaprastinto supratimo apie evoliucinę pažangą kaip kopėčias, todėl dabar daugiau dėmesio kreipiame į žmogaus protėvių ir giminaičių elgesio ekologiją ir atrankos veiksnius, skatinusius pokyčius, kuriuos jiems teko patirti. Šie veiksniai dažnai atsirasdavo dėl ryškių aplinkos pokyčių, vykusių per pastaruosius kelis milijonus metų ir sukūrusių evoliucines grįžtamojo ryšio sistemas, todėl vieni laimėjimai neišvengiamai vesdavo prie kitų. Paimkime kaip pavyzdį perėjimą prie įprasto vaikščiojimo dviem kojomis, gausesnio mėsos valgymo, apie 900 cm3 talpos smegeninę ir patobulėjusius akmenų tašymo įgūdžius — visa tai maždaug prieš 1,8 milijono metų buvo būdinga rūšiai, vadinamai Homo ergaster.

*Šias 3,5 milijono metų senumo australopitekų pėdas Laetolyje, Tanzanijoje, aptiko Mary Leakey. Šios pėdos – puikus vaikščiojimo dviem kojomis įrodymas.*

Atrodo, kad vaikščioti tik dviem kojomis pradėta prieš 2 milijonus metų, o taip elgtis paskatino persikėlimas į savanos aplinką, kai pusiaujo Afrikoje smarkiai sumažėjo kritulių kiekis. Įpratus vaikščioti stačiomis, mūsų protėvių kūnui tekdavo mažiau saulės spindulių, kūno temperatūra išsilaikydavo žemesnė, ir todėl jie galėjo ieškoti maisto, kai kiti gyvūnai turėjo ilsėtis pavėsyje. Be to, tikėtina, jog gyvenimas atviresnėje aplinkoje vertė mūsų protėvius gyventi didesnėmis socialinėmis grupėmis, kad galėtų apsiginti nuo mėsėdžių žvėrių. Kadangi daugybės socialinių santykių klausimų sprendimas — vienas iš daugiausia proto pastangų reikalaujančių darbų, kuriuos mes atliekame, manoma, kad dėl tokios gyvensenos padidėjo šios protėvių grupės smegenys. Antra vertus, tai galėjo atsitikti tik gerai maitinantis ir valgant mėsą, nes dėl to sumažėjo žarnų ilgis ir daugiau medžiagų apykaitos energijos buvo panaudojama didesnėms smegenims maitinti. O valgyti mėsą tapo įmanoma, pradėjus naudoti aštrius akmeninius įrankius skerdienai pjaustyti ir atsiradus galimybei medžioti, kai liūtai ir hienos turėjo ilsėtis pavėsyje.

Didėjant smegenims protiniai gebėjimai padėjo gamintis veiksmingesnius įrankius, organizuotai ieškoti maisto ir gyventi dar didesnėmis socialinėmis grupėmis. Taigi grįžtamasis ryšis tarp šių skirtingų raidos laimėjimų buvo būtinas veiksnys, paskatinęs Homo ergaster — vienos pagrindinių rūšių žmogaus evoliucijoje, iš kurios tikriausiai kilome ne tik mes, bet ir neandertaliečiai, — atsiradimą.

**Kairėje.** *Omo upės, tekančios Etiopijos pietuose, baseine yra itin ilgų plioceno ir pleistoceno nuogulų sluoksnių. Tarp čia randamų fosilijų yra 3 milijonų metų senumo žmogaus protėvių fosilijų.* **Dešinėje.** 1,6 milijono metų senumo pavyzdys WT-1500, arba Nariokoto- mos berniukas, – geriausiai išsilaikę griaučiai iš mūsų evoliucinės praeities. Jis priskiriamas Homo ergaster, jau tikrai dvikojam žmogui visiškai šiuolaikinės kūno laikysenos, nors smegeninė liko maždaug 1000 cm3 talpos, daug mažesnė už dabartinio žmogaus.

Dabartinių žmonių atsiradimas

Sis evoliucinių laimėjimų, įvykusių maždaug prieš 2 milijonus metų, pavyzdys parodo, kad, norint išspręsti žmogaus kilmės galvosūkį, nepakanka paprasčiausiai sukaupti visus duomenis ir sudėlioti tam tikra eilės tvarka, bet būtina suprasti, kaip jie tarpusavy susiję. Lygiai tas pats pasakytina apie naujausią uždavinį, susijusį su anatominiu atžvilgiu dabartinių žmonių atsiradimu. Šioje srityje tarp turimų duomenų yra fosilijų pavyzdžiai, tarkim, kaukolė iš Omo, ir faktas, kad visi žmonės genetiškai labai panašūs į vienas kitą – daug labiau negu kitos rūšys, nors ir gyvename įvairiose pasaulio dalyse ir smarkiai skiriamės savo gyvensena, — ir kad šiandien nebėra gyvos nė vienos kitos žmogaus rūšies. Pastarasis faktas išskirtinis, nes per visą žmogaus evoliuciją iki 28 000 metų prieš mūsų laikus Žemėje vienu metu visad gyveno bent keletas skirtingų rūšių.

Sprendžiant šią galvosūkio dalį, kyla ypač daug ginčų, o sunkiausiai sprendžiami klausimai, kaip dabartiniai žmonės išsivystė ir pasklido iš Afrikos. Ilgą laiką daugelis XX a. antropologų manė, kad žmonės iš Afrikos pasklido tik vieną kartą, truputį vėliau kaip prieš 2 milijonus metų. Jie spėjo, kad vienintelė Homo sapiens rūšis atsiradusi iš skirtingų protėvių — neandertaliečių Europoje ir Homo erectus (stačiųjų žmonių) Azijoje. Ši samprata buvo vadinama „regioninio tęstinumo modeliu. Tačiau šiandien jo šalininkų liko mažai. Dabar dauguma antropologų, genetikų ir archeologų sutaria, kad dabartiniai žmonės atsirado apytikriai prieš 130 000 metų Rytų Afrikoje tikriausiai ypač nepalankiomis aplinkos sąlygomis, dėl kurių susidarė atrankos veiksniai, paskatinę anatominius ir — dar svarbiau — pažinimo pokyčius. Atrodo, kad žmonių skaičius tuo metu sumažėjo net iki 10 000, taigi galėjome greitai išnykti, palikdami pasaulį neandertaliečiams Europoje ir Homo erectus Az)o]e.. Tačiau mes išgyvenome ir, įvairiais srautais sklisdami iš Afrikos prieš 100 000-50 000 metų, galų gale išplitome pasaulyje ir išstūmėme kitas žmogaus rūšis. O kaip sugebėjome tą padaryti, yra dar viena akmens amžiaus paslaptis.

Žiogas ir skruzdėlė [ Pasaka ]

pagal MusuGyvenimas

Visą mielą vasarėlę žiogas praleido šokdamas, dainuodamas ir čirpindamas savo smuikelį. Tuo metu darbšti skruzdėlytė uoliai rinko grūdus būsimai žiemai. Atėjus šalčiams, žiogas nebeturėjo kuo misti ir kentė siaubingą alkį. Jis labai gailėjosi, kad vasarą nepasirūpino jokiomis atsargomis šaltajam metų laikui.

Žiogui nebeliko nieko kita, kaip tik prašyti skruzdėlytės pagalbos. Tačiau šioji nebuvo linkusi dalytis sunkiai sukauptu maistu: – Visą vasarą praleidai tinginiaudamas ir nieko neveikdamas, o dabar nori, kad tave išmaitinčiau? – Bet aš juk netinginiavau, – nesutiko žiogas, – o visą mielą vasarėlę grojau ir dainavau kitų. džiaugsmui!

Skruzdėlė sutiko ir apsigalvojusi pakvietė žiogą visą žiemą svečiuotis jos namuose. Dėkingas muzikantas nepaliaudamas linksmino skruzdėlę dainomis ir šokiais, kad abu nespėjo nė pastebėti, kaip ir vėl atėjo vasara.

Didžioji pelytės kelionė [ Pasaka ]

pagal MusuGyvenimas

Kartą maža pelytė išsiruošė į kelionę. Lig tol ji dar niekada nebuvo išėjusi toliau savo namų slenksčio. Pelytė labai džiaugėsi sulaukusi dienos, kai pagaliau galės pasidairyti po pasaulį.

Po kurio laiko vėl grįžusi į namus, pelytė susižavėjusi pasakojo apie nuotykius, patirtus kelionės metu: — Ak, koks tas pasaulis platus ir neaprėpiamas! Savo kelyje turėjau įveikti šniokščiančias upes ir milžiniškus kalnus, o vieną kartą patekau į neapsakomai gražų ir jaukų sodą, kuris tviskėjo tūkstančiais spalvų ir kvepėjo nuostabiausiais kvapais. Nieko gražesnio nebuvau gyvenime mačiusi!

Tačiau netrukus išgirdau kažką panašaus į murkimą, – tęsė pelytė. – Apsidairiusi pamačiau didelį žvėrį, žaidžiantį su kažkokiu mažulyčiu padaru, tyliai zvimbiančiu ore. Tas didžiulis žvėris buvo žvilgančiu minkštu kailiu ir ilga uodega. Jis švelniai ir grakščiai šokinėjo pirmyn atgal, kol mažasis nuskrido šalin. Tada dailusis žvėris apsidairė aplink ir pastebėjo mane. Iš pradžių negalėjau pajudėti iš vietos – taip mane užbūrė jo akys, žibančios saulėje tarsi tauriausi brangakmeniai!

Jau buvau besiruošianti prisistatyti tam žvėriui, kai staiga iš krūmų išlindo kitas, daug bjauresnis padaras, – pasakojo pelytė toliau. – Tai buvo dvikojė būtybė su kažkokiu įmantriu raudonu gūbriu ant galvos, iš abiejų šonų mostaguojanti keistomis šluotomis ir leidžianti siaubingus garsus iš gerklės. Kai toji pabaisa puolė link manęs, kas man beliko, jei ne bėgti kiek kojos neša iš to gražiojo sodo!

— Brangute! — sušuko pasibaisėjusi pelytės mama. — Tu net neįsivaizduoji, kokio pavojaus išvengei! Tas meilusis žvėris buvo katinas! Jis norėjo sugauti bitę, bet ir tavęs nebūtų pasigailėjęs! O tasai, kuris tau pasirodė pabaisa, buvo ne kas kitas kaip gaidys. Jis pelyčių nemedžioja ir yra mūsų bičiulis. Paleidęs kakarinę jis išgelbėjo tau gyvybę! Taigi niekad nespręsk pagal išvaizdą apie kieno nors būdą!

Dvi varlės [ Pasaka ]

pagal MusuGyvenimas

Vieną labai karštą vasarą išdžiūvo tvenkinys, kuriame gyveno dvi varlės. Nelaimėlėms teko nori nenori ieškoti kitos gyvenamosios vietos.

Tada jos nušokavo per pievas ir laukus, kol pagaliau rado gilų šulinį, kurio dugne dar matėsi šiek tiek vandens.

Kaip puiku! Pagaliau pasiekėme tikslą! – ėmė garsiai džiūgauti viena varlė. – Šokime greičiau žemyn, kad pasimėgautume šalto vandens gaiva! Tačiau kita varlė nebuvo linkusi taip skubėti. — Luktelėk! – sulaikė ji bičiulę. — O kas bus, jei ir šis šulinys išdžius? Kaip mes tada iš jo išsiropšime? Lengva nusileisti žemyn, bet sunku iškopti į viršų! -Tavo tiesa! — atsikvošėjusi sutiko kita, pritardama protingai nuomonei.

Įsidėmėk: Tai, kas dabar atrodo naudinga, vėliau gali pridaryti bėdos!

Katinas ir žiurkė [ Pasaka ]

pagal MusuGyvenimas

Po ūksminga, aukšta egle gyveno pilka žiurkė. Eglės prieglobstyje ji jautėsi saugi ir rasdavo pakankamai maisto. Tačiau kaimynystėje gyveno pelėda, žebenkštis ir katinas, kurie nebuvo draugiškai nusiteikę žiurkės atžvilgiu. Beje, kai nemedžiodavo kaimynės žiurkės, jie dažnai vaidydavosi ir pešdavosi vienas su kitu.

Atsikėlusi vieną rytą žiurkė išgirdo netoliese gailiai kniaukiant. Atsargiai dairydamasi, ji išlindo iš savo olos pasižiūrėti, kas gi atsitiko, ir pamatė katiną, įkliuvusį į žabangas. Jis gulėjo įsinarpliojęs tankiame tinkle, is kurio niekaip negalėjo išsivaduoti. – Va tai tau! Ir kaip tu dabar iš ten išlįsi? — sušuko žiurkė ir jau buvo begrįžtanti atgal į olą.

— Mano brangioji žiurke! – meiliai sumurkė katinas. – Ar esu kada sakęs, kaip tavim žaviuosi? Būk gerutė, padėk man išsivaduoti iš pinklių! — Ką? Tu šaukiesi mano pagalbos? – iš juoko suprunkštė žiurkė. — Na gerai, o ką man už tai siūlai? — Savo draugystę ir globą, – atsakė katinas. – Nuo šiol visada būsiu tavo gynėjas ir užtarėjas! — Hm, tarkim, kad iš tiesų mane ginsi nuo kitų priešų, – svarstė žiurkė, – o kas apgins mane nuo tavęs paties? 78

Ką tu! Aš tau tikrai nieko blogo nedarysiu! – prisiekinėjo katinas. — Būsiu tavo geriausias draugas ir bičiulis! Žiurkė nepatikėjo nė vienu katino žodžiu. Bet kai apsisuko grįžti į savo urvelį, kelią jai pastojo žebenkštis, o po akimirkos atskubėjo ir pelėda. Žiurkei nebeliko nieko kita, kaip tik perkąsti tinklo virves ir išvaduoti katiną. – Na, dabar pamatysime, ko verti tavo draugystės pažadai! – sušuko ji.

Išsipainiojęs iš tinklo raizgalų, katinas iškart puolė žiurkę. Tą pačią akimirką prie jos prišoko ir žebenkštis, šiepdama aštrius dantis. Pelėda, išskleidusi sparnus, taip pat taikėsi pulti iš oro, ruošdamasi čiupti grobį gerai pagaląstais nagais. Katinas, piktai šnypšdamas, ėmė grasinti žebenkščiai, o letenomis stengėsi atbaidyti pelėdą.

Staiga pasigirdo garsus lojimas. Iš tolo pastebėjęs
peštynes, strimgalviais atlėkė didžiulis šuo.

Iškilus naujam pavojui, katinas, žiurkė, pelėda ir žebenkštis akimirksniu išsilakstė į visas puses.

Praėjus keletui dienų žiurkė tupėjo savo urvelio prieangyje ir dairėsi laukan. Staiga kur buvęs, kur nebuvęs prieš jos akis išdygo katinas. Išsigandusi žiurkė šoktelėjo atgal į olos gilumą. – Ei, ko čia taip nerimauji? – veidmainiškai paklausė katinas. – Ar pamiršai, kad mes draugai?

Tačiau žiurkė narsiai atkirto: – Eik šalin, apgavike! Puikiai žinau, kad jei ne šuo, nebūčiau ištrūkusi iš jūsų, nenaudėlių, nagų! Tai jis nuvijo jus šalin ir taip padėjo man išsigelbėti! O tu esi toks, koks esi! Visi katinai yra žiurkių priešai, ir tu ne kitoks! Tik pakliuvęs į bėdą bandei apsimesti mano draugu! Ištarusi tuos žodžius, žiurkė šmurkštelėjo atgal į olą. Katinui pasidarė aišku, kad ji perprato jo klastą. Nes iš tikrųjų buvo žiurkės teisybė.

Besotė lapė [ Pasaka ]

pagal MusuGyvenimas

Kartą vaikštinėdama po mišką išalkusi lapė ieškojo, ko čia užėdus. Netikėtai seno medžio drevėje ji pamatė gulintį krepšį, prigrūstą duonos ir sūrio.

— Valio! Čia tai bent laimikis! — nudžiugusi sušuko lapė ir, įlindusi į drevę, suėdė viską aliai trupinėlio. Po tokios puikios puotos lapė gerokai suapvalėjo, tačiau jautėsi soti ir laiminga.

Bet, o varge! Jos pilvas taip išsipūtė, kad pabandžius išlįsti lauk, nieko neišėjo. Išsigandusi lapė ėmė garsiai šaukti. Tuo metu netoliese slampinėjo kita lapė. Išgirdusi šauksmus, ji skubiai atlėkė į nelaimės vietą, tačiau išvydusi drevėje įstrigusią kūmutę, negalėjo susilaikyti iš juoko. – Taip tau ir reikia, besote! Dabar turėsi badauti, kol pilvas vėl sumažės! Juk tereikėjo numalšinti alkį, o ne prisikimšti, kad taip išsipūstum!

Vaiko gerovės rodikliai – ko reikia, kad vaikas augtų laimingas?

pagal MusuGyvenimas

Nors visi tėvai nori savo vaikams to, kas geriausia, ir trokšta, kad jie augtų laimingi, tačiau gerų norų ir jais pagrįstų didelių pastangų ne visuomet užtenka. Reikia pripažinti, kad vienintelis neribotas dalykas, tėvams siekiant viso, kas geriausia jų vaikams, yra tėviška ir motiniška meilė; visi kiti ištekliai – laikas, pinigai, kantrybė, sveikata, jėgos ir kt. – riboti. Kaip reikėtų juos panaudoti, kad būtų galima tikėtis geriausio rezultato?

Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (ebpo) mokslininkai (Bradshaw ir Richardson, 2009) išskiria septynis svarbiausius vaiko gerovę apibūdinančius rodiklius:

Sveikata – vaiko sveikata bus geresnė, jei jis bus paskiepytas nuo pagrindinių vaikystės ligų, valysis dantis daugiau kaip vieną kartą per dieną, kasdien valgys vaisių, kiekvieną dieną valgys pusryčius, bus fiziškai aktyvus ir neturės antsvorio.
Vaiko pasitenkinimas savo gyvenimu – patenkintas savo gyvenimu vaikas nori eiti į mokyklą, joje nesijaučia perkrautas darbu ir gerai vertina savo sveikatą.
Santykiai su svarbiais žmonėmis – vaiko santykiai su svarbiais žmonėmis yra geri, jei jam lengva kalbėtis su savo mama ir tėčiu, o bendraklasiai jam atrodo malonūs ir geranoriški.
Materialinė padėtis – materialinė padėtis yra bloga, jei namuose, kuriuose auga vaikas, yra mažai knygų, vaikas neturi visų mokykloje reikalingų priemonių, jei vaiko tėvai yra bedarbiai ar jų pajamos neviršija skurdo ribos, jei šeima neturi santaupų nenumatytoms išlaidoms, jei šeimai nepakanka pinigų bent savaitės atostogoms ne namuose, mėsai, žuviai ar šildymui.
Saugumas – vaikas nėra saugus, jei jis netenka savo daiktų, jei patiria smurtą, jei mokykloje iš jo tyčiojamasi.
Mokymasis – vaikas turi mokėti gerai skaityti, skaičiuoti ir suprasti gamtos mokslus.
Namų aplinka – vaiko gerovei reikalinga neužteršta aplinka, savas kambarys techniškai tvarkingame būste su patogumais.

J. Bradshaw ir A. Richardsono atliktas 27 Europos Sąjungos šalių bei Norvegijos ir Islandijos vaikų gerovės tyrimas rodo, kad tampriausiai su bendra vaiko gerove susiję rodikliai yra materialaus pobūdžio.

Tyrimas taip pat parodė, kad, priešingai nusistovėjusiam įsitikinimui, šeimos pilnumas pats savaime įtakos vaiko gerovei neturi – jei po tėvų skyrybų vaiko materialinė padėtis ir namų aplinka nepablogėjo ir jei jis vis dar išlaiko gerus santykius su abiem tėvais, pats skyrybų faktas vaikui ilgalaikių neigiamų padarinių nesukelia. Žinoma, realybėje neretai atsitinka taip, kad po skyrybų abiejų tėvų (taigi ir vaiko) materialinė padėtis pablogėja, o dėl tėvų susipriešinimo vaikui tampa sunku išlaikyti gerus santykius su tuo iš tėvų, su kuriuo jis negyvena.

Tyrime atliktas įvairių šalių socialinės politikos ir vaikų gerovės palyginimas atskleidė, kad vaikų gerovei svarbesnės yra šalies biudžeto išlaidos, orientuotos į paramą šeimoms prekėmis ir paslaugomis (subsidijos mokyklinėms prekėms, darželiams, būreliams ir pan.), o tiesioginės piniginės išmokos tam įtakos neturi. Toks rezultatas nestebina – parama paslaugomis neišvengiamai panaudojama vaiko labui, o piniginės paramos paskirstymas ne visuomet būna susijęs su vaiko poreikiais. Nors bendrai turtingesnėse šalyse vaikų gerovė didesnė, tačiau ji labiausiai susijusi su biudžeto išlaidomis natūrinei paramai šeimai, o ne su pačiu šalies turtingumu. Bent jau vidutinės biudžeto išlaidos natūrinei paramai praktiškai garantuoja bent vidutinę vaikų gerovę.

Ekonomiškai saugiose šeimose augantys vaikai yra ne tik labiau patenkinti savo gyvenimu nei tie, kurių šeimos susiduria su ekonominiais nepritekliais, – jie gali džiaugtis geresne sveikata, pasiekia aukštesnį išsilavinimą, o suaugę gauna geresnį darbą, didesnes pajamas ir sukaupia daugiau turto. Be abejo, už pinigus galima nupirkti daug vaiko gerovei svarbių dalykų – tinkamo maisto, šiltą būstą, gerų drabužių, kokybišką sveikatos priežiūrą, vaiko vystymąsi stimuliuojančių priemonių (žaislų, knygų ir kt.), pasirūpinti jo laisvalaikio veikla.

Tačiau tarp šeimos ekonominio saugumo ir vaiko gerovės yra ir svarbių netiesioginių sąsajų. Šeimos pajamos tampriai susijusios su tėvų išsilavinimu – aukštesnį išsilavinimą įgiję tėvai ne tik linkę gyventi sklandžiam vaiko vystymuisi palankesnėje aplinkoje, tačiau dažnai turi geresnį supratimą apie tai, kas yra vaiko gerovė ir kaip reikėtų ja rūpintis.

Puslapiai: 1 2

Miesto ir kaimo pelė

pagal MusuGyvenimas

Gyveno kaime pelė, kuri nebuvo nei labai turtinga, nei vargšė: turėjo užtektinai visko, ko reikia gyvenime. Jos kukliame urvelyje buvo tvarkinga ir jauku. Vieną dieną ji pasikvietė į svečius draugę, kuri gyveno mieste.

Žinoma, kaimo pelė norėjo ypatingai palepinti viešnią. Tad ant vaišių stalo buvo visko, kuo tik gali pasigirti kaimo gyventojai: gardžios duonos, saldžios uogienės, šviežio pieno ir kitokių kaimiškų gėrybių. Tačiau juodviem besėdint už stalo kaimo pelė pastebėjo, kad draugė beveik nieko neragauja, tik knibinėja nedidelį sūrio gabalėlį. – Kodėl tu nieko nevalgai? – paklausė ji draugės. – Gal tau neskanūs mano valgiai? — Ne, ką tu, viskas labai skanu! — pasiskubino užtikrinti miesto pelė, nenorėdama įžeisti savo draugės. — Matai, aš tiesiog įpratusi prie kitokio maisto!

Kaimo pelė labai susidomėjo. – Ir ką gi tu valgai, pavyzdžiui, pietums? – paklausė ji draugę. Miesto pelė ėmė vardinti visus skanėstus, kuriuos įprasta valgyti mieste: – O, pas mus yra sūrių iš įvairiausių kraštų, sausainių ir pyragų iš garsiausių pasaulio kepyklų, sriubų, kepsnių, dešrų, žuvies ir apkepo, ir viskas pagaminta geriausių virtuvės meistrų! Kaimo pelei visa tai padarė nepaprastą įspūdį. — Turėtum pati viso to paragauti, – pasiūlė miesto pelė. – Vyk kartu su manimi!

Kitą dieną kaimo pelė susiruošė į kelionę ir patraukė su drauge į miestą. Pralindusios pro siaurą plyšį miesto sienoje, po kurio laiko jos priėjo nuostabaus grožio rūmus. – Tai čia tavo namai? – negalėdama atsitokėti paklausė kaimo pelė draugės. – Taip, aš čia gyvenu. Tai karaliaus rūmai! – išdidžiai atsakė miesto pelė.

Patekusios vidun ir aplaksčiusios rūmus, pelės šmurkštelėjo į puošnią menę. Joje stovėjo didžiulis stalas, viliojantis prabangaus pokylio likučiais. Kaimo pelė nenorėjo patikėti savo akimis — ant stalo puikavosi krūvos skanėstų: tortų, pyragaičių, kumpių, paštetų, saldainių ir kitokių gėrybių! Su didžiausiu malonumu abi draugužės puolė ragauti visų gardumynų. Tačiau jau po akimirkos jos pašiurpo, išgirdusios piktą šnypštimą. Karaliaus katinas žaibiškai puolė prie jų, išskėtęs aštrius nagučius!

Tik vargais negalais vikrioms pelytėms pavyko išsisukti iš gresiančio pavojaus. Vos pasiekusi saugų urvelį, kaimo pelė susikrovė mantą ir susiruošė atgal į namus.

Žinai, čia tyko per daug pavojų, — pasakė ji draugei. — Savo namuose jaučiuosi geriau. Man smagiau gyventi kad ir kukliai, bet užtat saugiai ir ramiai!

Liūtas ir lapė [ Pasaka ]

pagal MusuGyvenimas

Artėjant senatvei liūtas ėmė jausti, kad jo dienos eina prie pabaigos. Karčiai pražilo, jėgos seko, ir didžiąją dalį laiko jis praleisdavo gulėdamas savo oloje. Išeiti laukan, juolab į medžioklę, jau beveik nebeturėjo galios. Šiaip ar taip, grėsė badas. „Nejaugi teks sulaukti tokio vargano galo? – liūdnai svarstė liūtas. – Man, žvėrių valdovui ir karaliui? Ne, nevalia taip lengvai pasiduoti! Reikia sugalvoti ką nors gudresnio!“

Kiek pasvarstęs liūtas liepė paskelbti visoje karalystėje apie artėjančią savo mirtį ir įsakė visiems pavaldiniams paeiliui atvykti pas jį į olą. – Norėčiau akis į akį su kiekvienu atsisveikinti, – pareiškė liūtas, ir visiems žvėrims teko paklusti jo norui. Pamažu vienas po kito jie ėmė traukti į valdovo olą.

Bet vos tik jie įžengdavo vidun, liūtas iškart juos suėsdavo! Atsisveikinti su žvėrių karaliumi atėjo ir lapė. Tačiau gudri kūmutė neskubėjo lįsti į olą ir ėmė šniukštinėti, kas čia vyksta. „Keista! – paslampinėjusi aplinkui pagalvojo lapė ir sunerimo. – Kiek jų ten jau įžengė, tačiau nė vienas neišlindo atgal! Ola, be abejo, didžiulė, bet suėjus šitokiai daugybei, joje jau turėtų būti nemenka kamšatis!“

Neprarasdama budrumo, lapė atsargiai žengė prie olos angos ir stabtelėjo. – Garbusis žvėrių karaliau, atėjau atsisveikinti ir palinkėti viso ko geriausio! – sušuko ji tebestovėdama tarpduryje ir iškart apsisuko atgal. – Sveika, lapute! Vai, kokia tu vėlyva! – suvaitojo liūtas, vaizduodamas gulintį mirties patale. – Bet užeik gi vidun ir bent truputį praskaidrink man nuotaiką!

Tačiau lapė nesileido taip lengvai apmulkinama: – Ak, tai Jūsų Didenybė vienas? – Na taip, lankėsi čia vienas kitas, bet visi tokie nuobodūs, kad ilgai neužsibuvo, — nepasimetė liūtas. – Tačiau pamatęs tave labai apsidžiaugiau, nes tu tokia protinga ir įdomi pašnekovė! Pajutęs, kad lapė kažką įtaria, liūtas jau griežtesniu balsu pridūrė: – Na, prieik gi arčiau! Įsakau tau!

Mano valdove, – vaidindama nuolankią pavaldinę tarė lapė, – aš tikrai nesu tokia išmintinga, kokia mane laikote. Matau smėlyje daugybę pėdsakų, vedančių j olą, bet nė vieno iš jos. Kadangi mano galva neišneša, kaip taip gali būti, nerasdama atsakymo ir nenorėdama įžeisti tamstos savo neišmanymu, verčiau apsigręžusi trauksiu sau į namučius! Taip gudriai laputei pavyko išnešti sveiką kailį: būdama apdairi ji teisingai išsiaiškino pėdsakų reikšmę!

Prieš įžengdamas liūto olą, gerai pagalvok!