Kiekvienas žvejas norėdamas pagauti žuvį, aišku, turi pirmiausia rasti vietą, kurioje jos yra. Tačiau dauguma žvejų neįvertina upės. Stebint upę, iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad srovės greitis visur vienodas. Tačiau geriau įsižiūrėjus galima pastebėti, jog yra daug įvairių srovių, kai kurios net labai ryškios. Skirtingose srovėse ir laikosi įvairių rūšių žuvys. Upėse, kuriose gaudėte vasarą, be abejo pagausite ir žiemą, tik reikia nepamiršti, kad žuvis pasitraukia į kitas vietas. Stiprioje srovėje žuvys juda tik tiek, kiek reikia, kad susirastų sau patogią vietelę. Būtent upės srovės pakitimas žiemą ir priverčia žuvis keisti įprastą judėjimą. Koks bebūtų srovės greitis, pats vandens paviršius yra užuomina apie tai kas slypi po vandeniu. Vienos vietos teka ramiai, kol kitos nuolat ir nenutrūkstamai šėlsta. Kas bebūtų, ar ramus čiurlenimas ar stiprus kunkuliavimas, sudrumstas paviršius yra tarsi povandeninio dugno atspindys. Pastovus kunkuliavimas ir sukūriai vyksta dėl duobėtos upės vagos ar dėl įvairių kliuvinių, tokių kaip medžių kelmai. Nelygi upės vaga, nukreipianti upės srovę rodo, kad ties vingiu dugnas nuožulnus ir žvyrėtas, ten yra pakankamai maisto ir, be abejo, galite rasti žuvies. Tačiau žuvies tokioje vietoje rasite tik tokiu atveju, kai srovės paviršius yra pakankamai ramus. Jei tėkmė yra pakankamai stipri, galinti pavirsti įnirtinga srove, kunkuliuojančiu vandeniu, žuvies tikrai nebus. Pastoviai kunkuliuojantis vanduo susidaro dėl didelių ir dažnai pasitaikančių dugno nuosėdų. Sūkuriai atsirandantys dėl šių kliūčių žuvims yra visiškai neparankūs, kadangi jos nesugeba susidoroti su tokiais srovės pokyčiais. Tačiau gali būti ir išimčių, tai vietos, kur labai daug sūkurių, vanduo tiesiog verda. Tokiose vietose paprastai ant žvyrėto dugno yra daug didelių akmenų ar kažko panašaus. Labai svarbu jausti skirtumą tarp šėlstančių vandens sukurių susidariusių, kaip jau minėjau akmenuotose upės vietose ir nedidelio pastovaus raibuliavimo sekliose vietose. Vandens paviršius sekliose vietose raibuliuos net jei dugnas bus padengtas smulkiu žvyru. Tokios vietovės bus be žuvies. Duobės upės vagose plačiose seklumose yra puikios vietos, kuriose galime aptikti šapalų, kuojų bei ūsorių. Netgi mažas įdūbimas yra svarbus upėje, ypač jeigu ji ištisai yra sekli. Tada tai gali būti tik vienintelė puiki žvejybinė vieta šioje upės dalyje. Žavu, kai daug didelių žuvų gali tilpti mažoje įdubėlėje. Nenutrūkstamas vandens paviršiaus bangavimas reiškia, kad dugne daug nugrimzdusių dumblių. Įvairūs panirę mažmožiai ir priverčia vandens paviršių raibuliuoti. Sekliose vietose tai ypač pastebima, o ten, kur gylis didesnis – mažiau. Povandeninis kliuvinių samplūdis padalina srovę, sukurdamas du upės srovės tipus. Kai šaknys sulaiko pagrindinius vandenis, vanduo suformuoja pasroviui lėčiau tekantį upelį, prieš tai kai dvi atskiros srovės susijungia. Toks sustingimas yra labai puiki dauba, ypač šapalams, ūsoriams ir lydekoms.
1. Jei blizgė užkliuvo už dugno, ją atkabinti galima, stipriai įtemptą valą staigiai atleidus. 2. Susisukusį valą galima ištiesinti, paleidus jį be blizgės pasroviui arba velkant ištiestą paskui valtį. 3. Velkiaujant meškerykotį reikia laikyti taip, kad tarp jo ir valo būtų status ar maždaug status kampas, nes kitaip velkant, žuvis staigiu smūgiu gali nutraukti valą – meškerykotis, negalėdamas palinkti, nesušvelnins smūgio. 4. Išmetamą seną valą supjaustykime – jame nesusipainios netyčia patekęs gyvūnas. 5. Sliekai mėgsta kavos tirščius. Jei juos nuolat išpilsime vienoje vietoje darže ar sode, aplinkui visada bus sliekų. 6. Per sausrą sliekus galima suvilioti į pasirinktą vietą. Dvi valandas prieš kasant, sode ar darže reikia išpilti 4-5 kibirus vandens ir žemę toje vietoje uždengti maišu ar kokiu audeklu, kad vanduo lėčiau garuotų. Toje vietoje prisirinks sliekų. Juos geriau kasti šakėmis – mažiau supjaustysime. 7. Ankstyvą pavasarį sliekų rasime greičiau, jei rudenį pasirinktą vietą uždengsime polietileno plėvele. Mat po ja žemė mažiau įšąla. Pavasarį, sniegui nutirpus, ten rasime sliekų. 8. Šiltą vasaros dieną sunku išsaugoti sliekus. Meškeriotojai pastebėjo, kad putplasčio dėžutėje jie gyvi išbūna kelias savaites net labai karštomis dienomis. Tokioje dėžutėje juos reikia laikyti taip: ant dugno padėti drėgnų vandens žolių ir jas užpilti komposto sluoksniu, ant jo vėl uždedama žolių. Dangtelyje reikia padaryti skylutes. Putplasčio dėžutės netvirtos, užima daug vietos, bet lengvos. Net žiemą jose ir per didžiausius šalčius galima išsaugoti sliekus. 9. Starkiai mieliau griebia blizgę ir gyvą žuvelę apsiniaukusią, lietingą dieną. Lydekos gyvą žuvelę geriau čiumpa saulėtą dieną, o blizgę – kai dangumi plaukia debesys. Panašiai elgiasi ir ešeriai. 10. Dirbtinę žuvelę žuvys noriau griebia debesuotą ir apniukusią dieną, o giedrą dieną bei lietui lyjant į ją beveik nežiūri. 11. Dieną žuvys geriau kimba, kai slėgis normalus, o naktį – kai aukštas slėgis. 12. Dirbtinį masalą lydekos griebia geriau, pučiant silpnam (0,3-5 m/sek.) vėjui, o ešeriai – kai vėjas stipresnis (2-8 m/sek.). 13. Naktiniai sliekai – labai geras masalas, bet juos rinkti nėra lengva. Dažniausiai gaudomi naktimis, pasišviečiant žibintuvėliu. Nors šviesos nebijo, bet labai jautriai reaguoja į žingsnius ir greitai pasislepia savo urveliuose. Ir čia padės mažos meškeriotojų gudrybės. 14. Gaudyklė iš kibiro. Plastikiniame kibire reikia prigręžti daug ir gana didelių skylių. Į tokį išakytą kibirą pripilama puraus juodžemio, o jo viduje (nemaišant su žeme!) pridedama maisto atliekų. Tokią gaudyklę reikia įkasti vietoje, kur daug sliekų, – jie greitai sulįs į kibirą ir teliks, išvertus I juodžemį, juos surinkti. 15. Po senu maišu. Tai pats paprasčiausias būdas sliekams suvadinti norimon vieton. Sliekų laikymosi vietoje žemė uždengiama drėgnu maišu ar takeliu. Suvilioti drėgmės ir tamsos, sliekai susirenka po tokiu apklotu žemės paviršiuje. Pakėlus maišą, sliekus nesunku sugaudyti. 16. Sliekus patogiausia laikyti plastikinėje dėžutėje ant diržo. Ji turi sandariai užsidaryti, dangtelis tvirtai laikytis. Dar geriau, jei jis ant vyrių ir su skylutėmis orui įeiti. Tokias dėžutes jau pradėjo gaminti mūsų pramonė. 17. Masalas gali būti ir pačios žuvies gabaliukai. Antai vėgėlė noriau griebia žuvies gabaliuką nei gyvą žuvelę. Ypač tai geras masalas jūrinėms žuvims. Be žuvies gabaliukų, galima imti žuvies žarnas, pūslės gabaliukus, žiaunas, akis. 18. Įvairios maisto medžiagos žuvis vilioja – tai žino kiekvienas meškeriotojas. Tačiau dažnai būna taip, kad ir masalas geras, ir jaukas patikrintas, o žuvys nekimba ir tiek. Dar blogiau – traukiasi iš jaukinimo vietos. Kad taip neatsitiktų, visada reikia žiūrėti, kad kartu su jauku ar masalu į vandenį nepatektų benzino, žibalo ar tepalų. Tad prieš žūklę reikia gerai numazgoti rankas , o prie vandens telkinio dar dera jas įtrinti vietiniu dumblu ir vėl numazgoti. Žuvims nepatinka tabako, uodų tepalo, naujų dažų, įvairiausių skiediklių kvapai. Nudažytas blizges, svarelius, kabliukus reikia ilgokai palaikyti, kad iš jų išsivadėtų žuvis gąsdinantys kvapai. 19. Sugautas žuvis nelengva išlaikyti rankose, ypač didesnes. O dar reikia atkabinti kabliuką! Jei norime žuvis išlaikyti gyvas, kabliuką reikia išimti itin atsargiai. Geriau tai daryti specialiais įrankiais – pincetu, plokščiareplėmis, korncargu (chirurginėmis žirklėmis, kurių galima nusipirkti veterinarijos vaistinėse). Jei jau neturime jų, pravers ir paprasta lazdelė. Jei atkabinamą žuvį, sužalojome, geriau ją apsvaiginti arba papjauti – tokia žuvis bus daug skanesnė negu ta, kuri ilgai kankinosi, trokšdama ant kranto. Taip žuvis kankinti ir nehumaniška. Apsvaiginti žuvį galima staigiu smūgiu per galvą kietu daiktu. Dažnas meškeriotojas tam reikalui nešiojasi specialią kuokelę. O dar geriau –perpjauti aštriu peiliu pilvo aortą. Tai padaryti reikia , o kol žuvis dar gyva ir pulsuoja širdis – nutekės dalis kraujo, ir žuviena bus baltesnė, skanesnė. 20. Kaip geriau laikyti žuvį rankose? Mažesnę lydeką, šapalą, ūsorių, ar kitą neplačią žuvį galima išlaikyti stipriai suimtą pirštais žemiau krūtinės pelekų. Didesnę lydeką – užkišus pirštus už žiaunų arba dviem pirštais už akiduobių. Labai sunku išlaikyti didelį karšį: ranka neapimsi – platus, slidus. Tad geriau jį laikyti, įkišus nykštį į nasrus, o kitais dviem pirštais paėmus iš apačios už žiaunų. Taip patogiau laikyti didelį karpį, karosą. 21. Labai sunku vasarą sugautą žuvį ilgai išlaikyti nesugedusią. Jei meškeriojame visą dieną ir norime parvežti namo šviežios žuvies, geriau ją laikyti gyvą vandenyje. Reikia turėti gana didelį krepšį ar specialią varžą iš tinklo ar lentų.Sugautos žuvis atsargiai atkabinamos ir nedelsiant įleidžiamos varžon, o ją reikia laikyti paskandintą 10-12 metrų. Mat tokiame gylyje vasarą vanduo vėsesnis, ir žuvys ilgiau išlieka gyvos. Jas reikia nuolat apžiūrėti ir negyvas išimti. Ne visos žuvys vienodai gajos. Kai kurių iš viso gyvų negalima išlaikyti, net ir vandenyje. Ilgai krepšyje ar varžoje gyvena karosai, lynai, unguriai, vėgėlės, ūsoriai, vijūnai. 22. Kaip atskirti šviežias žuvis nuo jau gendančių? Šviežių žuvų žiaunos ryškiai raudonos. Jei žuvys nukraujavusios, žiaunos būna šviesesnės, o užšaldytų – pilkos su rausvu atspalviu. Nesugedusios žuvys stipriai sklaidžia savo būdingą kvapą. Jūros ir gėlųjų vandenų žuvų natūralūs kvapai labai skiriasi. Skiriasi net netolimų ežerų žuvų kvapai. Šviesios ir kiek iškilios akys byloja, kad žuvys šviežios. Jų mėsa būna stangri, paspaudus nelieka įdubimų, gerai laikosi prie stuburo. Šviežios žuvys dar būna nepraradusios ryškių spalvų, lygus gleivių sluoksnis dengia visą žuvį, žvynai blizga.
23. Gendančių žuvų požymiai. Žiaunų lankeliai parudavę, papilkėję ir net pažaliavę, gleivėti, nuo jų sklinda dvokas. Akių rainelė neskaidri, įkritusi. Žuvų kūnas netenka elastingumo, išlieka įspaustos duobutės, raumenys lengvai atsiskiria nuo stuburo, šonkauliai praduria pilvo odą, žuvys netenka pirmykščių spalvų, gleivių sluoksnis pastorėja, sulimpa į rutuliukus, pasidaro lipnus, žvynai lengvai iškrenta, žuviena prie stuburo parausta. 24. Žinoma, ne visų žuvų gedimo požymiai vienodi, tad reikia patyrimo, norint nustatyti, ar jos tinkamos maistui. 25. Kaip išsaugoti žuvyje visas maisto medžiagas? Kuo greičiau pagautos žuvys pateks vėsesnėn aplinkon, tuo geriau.Jei pavėluosime tai padaryti, sutrumpinsime jų saugojimo laiką iki dviejų parų. Tad geriausia sugautą žuvį tuojau pat atšaldyti ant ledo. Dabar visi stengiasi kuo greičiau įsigyti šaldytuvą ir jame laikyti maisto produktus. Žinoma, daugiabučiuose ledainių niekas neįsirengs, bet vasarai ledo galėtų pasiruošti nuosavuose namuose gyvenantys, ypač kaimo žmonės. O prie meškeriotojų namelių, poilsio namų tai padaryti net būtina – nereikės eikvoti elektros energijos, mažiau bus teršiama aplinka šaldytuvai – ne tokie jau “nekalti” įrenginiai, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, ir maisto produktai bus vertingesni. Žuvis reikia laikyti ant smulkaus ledo išskrostas ir išvalytas – taip laikomos žuvys net savaitę nesugenda. Palankiausia temperatūra – 1 laipsnis Celsijaus. Žiemą reikia stengtis, kad sušalusios žuvys neatšiltų, nes antrą kartą užšaldytos jos praranda skonį ir kokybę. Jei jau būtinai reikia žuvį užšaldyti – tai padaryti reikia greitai. 26. Ką daryti prie upės, ežero? Kelias valandas žuvis galima išsaugoti pintinėje. Jos apvyniojamos švariu drėgnu skudurėliu, varnalėšos lapais ir sudedamos į pintinę sluoksniais, tarp kurių dera pridėti alksnio šakelių ar dilgėlių. Krepšyje turi būti drėgna – garuojant vandeniui, temperatūra bus žemesnė, nei aplinkoje. Krepšys turi būti pakankamai didelis, kad jame galima būtų sudėti laisvai, kad jos nebūtų suspaudžiamos. Jei jau neturime krepšio, žuvis galima kelias valandas išlaikyti ir polietileno maiše, tik jis turi būti atviras,kad į vidų patektų oras. Žuvis , kaip ir krepšyje, reikia sudėti apvyniotas, sudrėkintas. 27. Kaip užšaldyti žuvį? Kad ir kaip suksimės, be šaldytuvo ilgai žuvų neišlaikysim. Tad norėtume patarti, kaip geriau tai padaryti, kad žuvis neprarastų savo maistinės vertės. Žuvis galima šaldyti ir nesupjaustytas, ir gabalais, paruošus filė. Geriausia šaldyti šviežias išdarinėtas žuvis – taip paruoštos jos ilgiausia išsilaiko. Prieš užšaldymą žuvų negalima sūdyti. Paruoštas žuvis reikia apvynioti tankiu popieriumi, folija ar įdėti į polietileno maišelį, kuri reikia sandariai užrišti. Kai kas rekomenduoja žuvis užšaldyti ledo gabaluose. Tai daryti nepatartina, nes atitirpstanti žuvis darosi labai vandeninga. Jei jau norime taip padaryti, geriau užšaldyti polietileno maišelyje. Praktika rodo, kad liesa žuvis geriau laikosi nei riebi. Antai plekšnės, sykai, strimelės, užšaldytos namų šaldytuvuose, maistines vertybes išsaugo iki metų. 28. Atšaldyti žuvį reikia palengva. Nepatartina žuvį atšildyti karštu vandeniu.
Žinoma yra klasikinės žvejybos vietos – palei vandeninę augaliją, po aukštais medžiais ir panašiai, bet aš rekomenduočiau žvejoti bet kokiuose prieinamose vandens telkinių vietose.
ežeras
Paprastai naudojamas kitas būdas – pradedama gaudyti vienoje vietoje, po to judant į vieną pusę, palaipsniui apiplaukiamos visos vandens telkinio vietos, kurios buvo pasirinktos žvejybai. Esmė tame, kad tokiu būdu vyksta aktyvi žuvies paieška kas penkis – dešimt metrų. Tokiu būdu praktiškai visada yra pagaunama žuvis. Žinoma, kibimas priklauso nuo daugelio faktorių, pradedant oru ir baigiant avižėlės spalva. Bet tokiu žvejybos metodu, pagal praktiką, beveik visada galima rasti bent kelias vietas, kur kibs.
Apžvelgsime dvi situacijas: kada žuvis aktyvi ir kada – ne. Pirmu atveju ypatingų problemų nėra – paprastai žuvis aktyvi visame vandens telkinyje ir tereikia atskleisti vietas, kuriose geriausiai kimba (jei vandens telkinys žvejui jau žinomas, tada paprasčiausiai galima persikėlinėti iš vienos vietos į kitą).
Antru atveju nuosekliai apiplaukiamas visas vandens telkinys arba jei jis jau žvejo gerai išnagrinėtas, tai pirmiausiai patikrinamos labiausiai kimbančios vietos, o po to pradeda gaudyti nuosekliai. Blogo kibimo metu galima panaudoti tokį metodą: kur buvo pastebėti kibimai, įmesti pašaro ir pratęsti žvejybą kitoje vietoje, o po 20-30 minučių grįžti atgal ir “pereiti” per vietas, kuriose buvo įmesta pašaro.
Kaip žvejoti nuo kranto ir įbridus?
Iš karto norisi pabrėžti, kad šitie 2 metodai papildo vienas kitą ir todėl juos galima maišyti, jei tik žvejybos sąlygos leidžia tai daryti. Apžvelgsime kelis pagrindinius variantus:
Žvejyba lėkštame krante, kai vandens telkinio gylis palaipsniui didėja didėjant atstumui nuo kranto (klasikinis paplūdimio pavyzdys). Tokiu atveju nėra tikslo žvejoti pačioje kranto seklumoje. Geriau jau iki kelių įbristi į vandenį ir apžvejoti plotą, pasiekiamą meškerės ilgiu. Jei kibimai reti arba jų visai nėra, reikia žengti 1-2 žingsnius į priekį ir vėl apžvejoti pasiekiamą plotą. Ir taip toliau palaipsniui žingsniuoti į gylį tiek, kiek leidžia žvejybiniai batai (bridkelnės).
Žvejyba į tolį apaugusio kranto. Tokiu atveju rekomenduojama pirmiausiai apžvejoti ribą tarp vandeninės augalijos ir švaraus vandens. Jei tam būtina įbristi į vandenį, tai daryti reikia kaip galima atsargiau, norint neišbaidyti žuvies, kuri gali sėdėti žolėse. Paprastai dugnas būna pakankamai klampus. Jei po kurio laiko kibimo nėra, tai dažniausiai elgiamasi taip, kaip aprašyta pirmame variante.
Žvejyba apaugusiose arba neapaugusiose vandens telkinio vietose. Žvejyba pakankamai paprasta ir tuo pačiu labai efektyvi. Nuosekliai apžvejojamos neapaugusios vandens telkinio vietos, kaip nuo kranto, taip ir įbridus, priklausomai nuo meškerės ilgio ir kranto linijos.
Žvejojimas nuo stataus kranto (skardžio) arba ant duobių. Tokiomis sąlygomis pirmiausiai reikia avižėle apžvejoti vietas po skardžiu arba duobės pradžioje (kur staigiai gilėja), o po to palaipsniui apžvejoti visas prieinamas vietas. Norisi pabrėžti dar kartą, kad žvejyba šoniniu užmetimu yra aktyvus žvejojimo metodas, kurio metu žvejys, ieškodamas žuvies, pastoviai persikėlinėja vandens telkinyje iš vienos vietos į kitą. Todėl jei nėra kibimo, užtrukti vienoje vietoje ilgiau kaip 15 minučių neturi prasmės (išimtis gali būti kai žvejojama naudojant pašarą). Dabar apžvelgsime kai kuriuos žvejybos vandens telkiniuose ypatumus. Tvenkinyje arba nedideliame ežere Paprastai tokiuose vandens telkiniuose dažnai žvejojama ir žuvis pakankamai atsargi. Kaip rodo praktika, būtent žvejyba šoniniu užmetimu su avižėle, duoda geriausius rezultatus. Pagrindinės žuvų rūšys, kurias galima tikėtis sugauti šoniniu užmetimu nedideliuose vandens telkiniuose, yra: kuoja, karosas, ešerys, karpis. Kalbant apie būtent tik karpinius tvenkinius, žvejojant šoniniu užmetimu karosą yra tikslinga užmesti jauko į žvejybos vietą. Ir jei daugiau ar mažiau kimba apsimoka karts nuo karto tą vietą pašerti. Tikslinga persikelti iš vietos į vietą yra tada, kai prastai kimba. Kokius įrankius naudoti? Optimalus teleskopinės meškerės ilgis 7-8 metrai. Žvejojant apaugusio vandens ploto ribose galima apsiriboti ir 6 metrų ilgio meškere. Valas – nuo 0,09 mm iki 0,12 mm storio. Avižėlė – ne daugiau 0,3-0,4 gr. kabliuko numeris nuo 20 iki 16. Masalas – uodo lerva, musės lerva, skruzdėlė, smulkus sliekas. Tekančiame vandenyje Pagrindinės žuvų rūšys, kurios gaudomos šoniniu užmetimu tekančiame vandenyje, yra: kuoja, karšis, ešerys, raudė, aukšlė. Svarbiausia pasirinkti tokį avižėlės svorį, kad ji spėtų nuskęsti. Galima naudoti dvi avižėles (tandemas). Antrą avižėlę galima pririšti betarpiškai prie pagrindinio valo arba naudojant trumpą pavadėlį. Esant stipriai srovei tandemui teikiama pirmenybė. Tekančiame vandenyje labai geromis vietomis laikomos tos, kur labai daug sukūrių, skirtingas vandens tekėjimo greitis. Kokius įrankius naudoti? Teleskopinės meškerės ilgis nuo šešių metrų ir daugiau. Valo diametras – nuo 0,09 mm iki 0,14 mm. Avižėlės – priklausomai nuo tėkmės greičio. Kabliuko numeris – nuo 20 iki 14. Masalas – uodo lerva, musės lerva, skruzdėlė, musė, smulkus sliekas, žiogas. Dideliuose ežeruose ir tvenkiniuose Pagrindinės žuvų rūšys, kurios gaudomos šoniniu užmetimu tokiuose vandens telkiniuose, yra: kuoja, karšis, ešerys, raudė, karosas, karpis. Žvejojama tiek klasikinėse žvejybos vietose, tiek įlankose, tiek pliažuose, o taip pat upių ir upelių žiotyse. Labai sėkminga būna žvejyba prie salų. Kokius įrankius naudoti? Meškerės ilgis nuo 7 iki 10 metrų. Valo diametras – nuo 0,10 mm iki 0,16 mm. Avižėlės – nuo 0,2 iki 1,2 gr. Kabliuko numeris – nuo 18 iki 10. Masalas – uodo lerva, musės lerva, skruzdėlė, musė, sliekas. Bendri patarimai
Neverta bijoti žvejoti įbridus. Žvejyba įbridus praktiškai negąsdina žuvies ir kibimas nepablogėja, verta tik atsargiai įbristi į vandenį ir ramiai jame stovėti, kad nekiltų nereikalingas triukšmas ir pliauškėjimas. Gyvybingos žuvies be įrankių niekada nekelkite iš vandens. Didelės ir vidutinės žuvies iškėlimui iš vandens būtinai naudokite tinklelį. Jei dažnai pradėjo žuvis pabėgti nuo kabliuko patikrinkite kabliuko išlinkimą ir smaigalio aštrumą. Norint operatyviau paaštrinti smaigalį neblogai su savim turėti deimantinį galąstuvėlį arba specialų drožtuką kabliukams. Kai žuvis nėra aktyvi, nepamirškite pabandyti skirtingas avižėlių spalvas. Kartais mažesnė avižėlė pagerina kibimą ir atvirkščiai didesnė avižėlė privilioja taikią žuvį. Be to, kai prastai kimba neužmirškite naudoti pašarą.
Vienas iš labiausiai spiningautoją į neviltį varančių vaizdų – didžiulis, nepažystamas vandens telkinys. Tiksliau, neviltį ir bejėgiškumo jausmą kelia ne pats vaizdas, o mintis apie plėšrūnų paieškas sunkiai žvilgsniu aprėpiamame vandens telkinyje. Bet, žinant kai kuriuos dėsningumus, galima smarkiai sumažinti tuščių išvykų skaičių.
Taigi kokie įrankiai bus reikalingi pirmą kart atsidūrus prie nepažįstamo didelio ežero ar užtvankos. Geriausia turėti porą įrankių komplektų – lengvesnį ir sunkesnį. Lengvasis, šiuo atveju, taip pat sąvoka kiek kitokia – tai greitas, 2.70 – 3.00 metrų ilgio, 10-30 gramų meškerykotis su gera multiplikatorine ar neinercine rite ir 0.22 – 0,30 mm. valu. Taigi, kaip matote, tai nėra toks jau lengvas įrankis. Sunkusis – tai galingas 2.70 – 3.00 metrų ilgio, 40 – 80 gramų meškerykotis su galinga ir tvirta multiplikatorine ar neinercine rite ir 0.30 – 0.35 mm. valu. Paklausite, kam reikalingi tokie galingi įrankiai, jei nesiruošiate gaudyti gigantiškų žuvų? Jų reikia ne todėl, kad gaudysite didelę žuvį. Taip yra todėl dėl vietų, kuriose gaudysite gylių skirtumų. Kuo didesnis gylis, tuo sunkesnių galvakablių reikės, norint efektyviai žvejoti, o sunkesniems masalams, savaime aišku, reikia galingesnių įrankių ir storesnių valų.
Nepažįstamame vandens telkinyje be echoloto neverta nė pradėti žūklės (nebent pasigavę kokį vietinį iškvosite apie visas žuvingas vietas) Echolotas reikalingas ne konkrečiai žuviai rasti, kiek rasti tokias vietas, kuriose būriuojasi smulkmė ir kitos žuvys.
Prie viso išvardinto reikės gero didelio graibšto, visokių chirurginių smulkmenų, kabliukų traukimui ir, žinoma, krūvos įvairaus dydžio ir spalvų guminukų. Toks minimalus komplektas reikalingas, kad jaustumėtės visiškai pasirengę žūklei bet kokiame vandens telkinyje, kad ir koks jis neaprėpiamas ar nepažįstamas būtų. Kitame straipsnyje skaitykite apie paieškos taktiką.
Lietuvoje yra didelių ežerų, kurie susidarė dirbtinu būdu – patvenkus upes. Šiame skyriuje ir aptarsime plėšrūnų paiešką tokiuose telkiniuose. Patvenkus upę, yra užliejami laukai, miškai ir net ištisi kaimai. Spiningautojui vertingiausias taikinys yra upės vaga ir prie jos esantys skardžiai ir kalneliai, su dideliais gylio perkritimais. Jei tiksliai nežinote, kur yra patvenktos upės vaga, galima paieškoti seno tų apylinkių žemėlapio ir sulyginti jį su dabartiniu. Jei nėra galimybių rasti senojo žemėlapio, teks pasitelkti echolotą arba senbuvių pasakojimus.
Šioje vietoje reikėtų suklasifikuoti ežerus, pagal gylį, kuriame yra vaga. Pirmo tipo tvenkiniai, arba tiksliau tvenkinių aukštupiai, kur upės vaga yra 4-7 metrų gylyje, o užtvindytos upės – 5-1,5 metro gylyje. Dažniausiai taip yra patvenktose lyguminėse upėse, arba netoli tų vietų, kur upės tėkmė lėtėja ir įsilieja į tvenkinį. Tokiuose vandens telkiniuose žuvies paieška žymiai paprastesnė ir apsiriboja upės vaga. Ypač vertingi yra vagos posūkiai, nes tose vietose dažniausiai būna įvairūs skardžiai ir paplovos. Vasarą plėšrūnai laikosi lėkštesniame krante, t.y. vagos posūkio vidinėje pusėje. Rudeniop galima jų ieškoti išorinėje dalyje, prie staigesnių gylio perkritimų, arba tiesiog pačioje upės vagoje.
Antrajam tipui priklauso gilūs tvenkiniai, kur vaga yra 9-16 metrų gylyje, yra didelės užlietos 6-11 metrų gylio pievos. Plėšūnai tokiuose tvenkiniuose, arba tvenkinio dalyse, laikosi labai koncentruotai ir iš pirmo karto tas koncetracijos vietas rasti yra sudėtinga. Vertėtų savo paiešką sukoncentruoti į tas vietas, kur vaga yra arčiau tvenkinio kranto. Be orientyrų “pataikyti” į toli nuo kranto esantį povandeninį kalniuką, arba skardį galima tik netyčia. Verta pakamantinėti spiningautojus, jau ištyrinėjusius tą tvenkinio ruožą, žiūronais paieškoti plūdurų, kuriais žvejai pasižymi povandeninius kalniukus, arba, tiesiog, pastebėjus toli nuo kranto užsiinkaravusius spiningautojus, plaukti jų link ir nuodugniai ištyrinėti tą ruožą.
Radus gylio perkritimą galima išmesti inkarą. Jei echolotas rodo žuvis 10, 11 ar net 14-16 metrų gylyje, galite į tai nekreipti dėmesio, nes tokiame gylyje žuvis kimba itin retai – maitintis ji išplaukia į seklesnius vandenis. Jei gylis toje vietoje yra daugiau nei 3 metrai, galite nesibaiminti, kad išbaidysite žuvį. Praktika parodė, kad tokiame gylyje jos nesibaido virš jų galvų plūduriuojančios valties. Tik reikia ibūti itin atsargiems išleidžiant inkarą, nes net ir nelabai smarkus stuktelėjimas į dugną, ilgam išbaido žuvis. Paklausite, kam inkaruotis žuvims ant galvų, jei galingų įrankių pagalba galima užmesti masalą pakankamai toli. Kiek įmanoma arčiau žuvies priplaukti reikia tam, kad būtų galima efektyviau pravesti masalą. Na o apie tai jau kitame straipsnyje.
Susiginčijo trys bičiuliai ieškodami apibrėžimo, kas iš tiesų yra toji meilė. Pirmasis pasakė taip: – Meilė – tai gėlė, kuri geroje žemėje išauga iš vėtros atsitiktinai numestos sėklos, ta gėlė gražiai išsiskleidžia, bet greit nuvysta ir, deja, nėra atspari klimato poveikiui… Antrasis tarė šitaip: – Meilė – tai gėrimas, kurį tu pats pili į bokalą ir gali ilgą laiką skanaudamas gerti mažais gurkšneliais, o gali ir didžiuliais gurkšniais tarsi ištroškėlis bematant išgerti visą bokalą, bet ir vienu, ir kitu atveju neišvengiamai pamatysi dugną… O trečiasis pripažino tokią tiesą: – Meilė ir yra meilė: ji atsitiktinė ir dėsninga, ji egzistuoja ir dabartyje, ir amžinybėje… Visiems trims bičiuliams patiko šių žodžių grožis ir išmintis. Tad pakelkime taurę už meilę!
***
Dykuma ėjo asilas. Ėjo savaitę, antrą… Karštis nepakenčiamas, ištroško, net išdžiūvo visas. Staiga asilas mato – stovi dvi statinės: vienoje vanduo, kitoje – vynas. Kaip jūs manote, ką ėmė gerti asilas? Atspėjote – asilas puolė prie vandens. Taigi, mielieji sveteliai, nebūkime asilais! Gerkime vyną, o vandenį palikime sriubai ir galvijams.
***
Pakelkime taures už vyrus! Bet ne už viengungius: jie niekada neves. Ir ne už išsiskyrusiuosius – jie buvo blogi vyrai. O pakelkime taures už vedusius vyrus – jie nepamiršta savo žmonų ir jas myli.
***
Ką kalba jaunieji likę vienudu? Tylus vakaras. Upelio pakrantėje lakštingalos suokia. – Ateik, mieloji, – pasakė jis. – Po šiuo medžiu pasėdėsime, pakalbėsime. – Ne, mielasis, – atsakė ji. – Negaliu. – Kodėl? Tu manim nepasitiki? – Pasitikiu tavimi… Pasitikiu ir savimi… Bet nepasitikiu mumis abiem. – Girdi, kaip lakštingalos suokia? – Verčiau eime namo. – Dar anksti namo… – Mamytė sakė, kad tokiems dalykams aš dar per jauna. – Sėskimės! – jau įsakiau suskambo jo balsas. – Negaliu. Mamytė man uždraudė sėdėti vienai su vaikinu gamtoje, toli nuo namų… – Kvailute, mama juk nesužinos… – Ne, ne ir ne! – Tai lik sveika! Aš einu pas kitą. – Na, gerai, – nuraudusi sako mergina. – Aš negaliu laužyti duotojo žodžio, tai tu mane pastumėk, o aš nugriūsiu. Pakelkime taures už tai, kad mus pastūmėjo lemiamam žingsniui – sutuoktuvėms.
***
Ak, kaip malonu tave matyti! Nesimatėme nuo pat tavo vestuvių! – čiauškėjo draugė. – Na, kaip sekasi ištekėjusiai? – Verčiau neklausk. Viskas taip brangu, o vyras mažai uždirba. – Kaip tai? Juk tu gyreisi, kad jis labai turtingas. – Nieko panašaus. Tuomet aš sakiau, kad jis pinigų turi daugiau nei proto. Pakelkime taures, kad vyrai visada turėtų daug pinigų, o dar daugiau proto.
***
Lakštingaloms suokiant. Paupys. Šiltas vasaros vakaras. Ant kranto sėdi jis ir ji. Aplinkui nė gyvos dvasios. Krūmuose lakštingalos suokia… – Meilute, duok! – papraše jis. – Negaliu! – griežtai atšovė ji. – Na, tik vieną! – Neduosiu. – Pupuliuk, tik vieną, na, tik vienui vieną… – Nė už ką. – Brangioji, nepalyginamoji, mylimoji… – Jau girdėjau… – Negi nepasigailėsi manęs? – Neprašyk, negausi. – Lakštingalos suokia… širdis tiesiog alpsta, kaip norisi… – Ir tegul alpsta. – Nejaugi tu būsi tokia kietaširdė? – O ką aš darysiu atidavusi tau paskutinę cigaretę? Pakelkime taures už nerūkančiuosius.
***
– Ar tu mane myli? – glaustydamasi ir meilikaudama klausia ji. – Žinoma, myliu, – švelniai atsako jis. – O kodėl manęs nevedi? – Kas čia per tavo įpročiai – visada keisti pokalbio temą. Brangioji, aš tave vesčiau pagal principą – vesti, kad ir šalaputrę, bet ne gražuolę. – Aš irgi tekėsiu pagal principą – ištekėti, kad ir už kvailio, bet pinigingo. Mielasis, kai mudu susituoksim, turėsim tris gražius vaikučius. – Iš kur tu žinai? – Jie dabar gyvena kaime pas mano mamą. Ar tu paprašei mano tėvelio sutikimo tuoktis? – Paprašiau. – O ką jis sakė? – Aš paskambinau telefonu, ir jis man atsakė: „Nežinau, kas čia kalba, bet aš neprieštarauju“. Kaip tu manai, kai mudu susituoksime, ar tavo tėtis leis iš namų pasiimti pianiną? – Žinoma. Tai jis man iškėlė kaip būtiną sąlygą. Pakelkime taures už muziką ir dainą, kurie žmogų lydi visą gyvenimą.
Juk dovanos pavasaris gegužę, Sugrįš vėl paukščiai, Sužydės žiedai. Tegul šv. Velykų varpo dūžiai Širdy paliks vien laimę amžinai. Su šv. Velykom!
***
Gaivi, lyg pavasario vėjas, Alsuojanti meilės dvasia, Šviesiausioji šventė artėja Pasveikinkim ją mintyse. Sudėkim į maldą karščiausią Plakimą kiekvieno širdies, Su Jėzum kartu prisikelkim, Ir sielas palaima užlies…
Su šv. Velykom!
***
Pirmieji berželiai žaliuoja, Saulutė gera lyg mama, Gražiausiais margučiais marguoja Pavasario šventė linksma.
Su šv. Velykom!
***
Nors dar nežydi lauko gėlės Ir drugio sparnas skruosto nepalies, Tegul pakils, kas rudenį nunyko, Tegul Velykų saulė mums vėl švies!
***
Su saulės spinduliu pirmuoju, Su džiaugsmo šypsenom veiduos Velykų rytmetį ankstyvą Suklupsime šventos maldos, Kurią kuždės ne tik mūs lūpos – Jos žodžius širdys atkartos!
Laimingi būkite sulaukę Prisikėlimo valandos!
***
Vištos kudakuoja, laksto po laukus, O kai jas pakratom, gaunam kiaušinius. Imame teptuką, dažom margučius, Su šventom Velykom sveikinu aš jus!
***
Šliaužia gyvatė per mišką, prišliaužia upelį, ir galvoja kaip persikelt į kitą pusę, pamato plaukiančią medūzą, ir sušaukia: – Medūza, medūza perkelk į kitą upelio pusę. Medūza sako: – Sėsk ant nugaros ir perkelsiu. Priplaukė upelio vidurį medūza ir galvoja nert ar nenert, tuo pačiu gyvatė galvoja – gelt ar negelt. Tad išgeriam už draugystę, kad šv. Velykų dieną niekas niekam negeltų. Dar kartą už DRAUGYSTĘ.
***
Tegul Kristaus prisikėlimo šviesa aplanko visų Jūsų namus. Tegul netrūksta darnos ir skalsos prie stalo. Prisiminkite, kad tas, kas juokiasi, visados nugali verkiančius.
***
Pažadinus, kas buvo užmigdyta, Velykų saulė patekėjo rytą, Prikelė žolę, medį, plukės žiedą Ir vis linksmiau per aukštą dangų rieda.
Kalbasi dvi moterys. – Ak, tie nelaukti svečiai, tiesiog siaubas! – sako pirmoji. – Aš žinau puikų būdą, kaip nuo jų apsiginti, – pasakė antroji ir taip paaiškino: – Kai tik suskamba durų skambutis, tuojau ranką įkišu į apsiausto rankovę ir tik tada atidarau duris. Jeigu svečias nelaukiamas, sakau: „Oi, kaip gaila… Kaip tyčia turiu tuoj skubiai išeiti“. O jeigu svečias mielas ir laukiamas, tada sakau: „Labai malonu, aš ką tik grįžau ir, kaip matote, nusirenginėju“. Pakelkime taures už čia sėdinčius vyrus, kad kiekvienas būtų laukiamas ir, jam atėjus, moteris su malonumu nusirenginėtų.
***
Gatve ėjo mergina. Vyriškis įdėmiai ją peržvelgė ir nusekė paskui. Mergina stabtelėjo ir pasiteiravo, kodėl jis ją sekąs. – Todėl, kad aš jus įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio! – pasakė nepažįstamasis. – Aš neverta, kad jūs mane mylėtumėte vien už grožį! – pasakė ji. – Mano sesuo šimtą kartų gražesnė… Antai ji eina. Prieikite prie jos ir prisipažinkite mylįs. Vyriškis grįžo atgal ir pamatė reto bjaurumo moterį. Nusivylęs jis pasivijo gražuolę ir paklausė, kodėl ji taip negražiai pajuokavusi, pasišaipiusi iš jo. – Aš taip pasielgiau dėl to, kad jūs sakėte netiesą, – atkirto ji. – Jeigu jūs būtumėte iš tiesų mane pamilęs iš pirmo žvilgsnio, kam gi jums būtų reikėję bėgioti ir ieškoti kitos moters? Tad pakelkime taures už tai, kad vyrui netektų rausti dėl savo nepastovumo.
***
Jaunikis sako savo būsimai žmonelei: – Brangioji, norėčiau tuojau po vestuvių važiuoti į Palangą. Prie jūros… – Gerai, brangusis, važiuojame prie jūros. – Ne važiuojame, o skrendame, brangioji! – Kaip įsakysi, brangusis… Merginos motina patraukia dukterį į šoną ir tyliai šnibžda: – Ar ne per daug komanduoja tavo būsimasis vyras? – Palik jį ramybėje, mama. Tegul jis diktuoja savo paskutinę valią! Pakelkime taures už vyrus, kurie dar prieš šeimyninį gyvenimą pareiškė savo paskutinę valią.
***
Vienas padišachas labai mylėjo svetimas moteris. Artimieji bandė jį atkalbėti ir įrodinėjo gašlumo pragaištingumą… Padišachas turėjo gražią belaisvę. Jis ją mylėjo. Tačiau ir ji greitai nusibodo. Belaisvė valdovui ir sako: – Atiduok mane tam dvasiškiui, kuris visada tave moko vengti moterų. Tuomet ir paaiškės, ar tikrai nuoširdūs jo patarimai. Padišachas taip ir pasielgė. Belaisvė dvasiškiui labai patiko. Jis visaip stengėsi, kad ji tenkintų jo norus… Tačiau toji atkakliai nesutiko. Pagaliau po ilgų kalbų ir išvedžiojimų gražuolė pareiškė: – Jeigu nori laimėti mano palankumą, leisk tave pabalnoti ir ant tavęs pajodinėti. Vargšas įsimylėjėlis sutiko. O belaisvė slapta pranešė visa tai padišachui. Tada ji užsirangė ant dvariškio nugaros ir ėmė jį keturpėsčią vaikyti. Tuo metu įeina padišachas ir nustebęs klausia: – Juk tu visada patarinėjai vengti moterų… Kas gi tau pasidarė? – Aš tau patarinėjau todėl, kad ir tavęs nepaverstų asilu, kaip mane pavertė, – susigėdęs atsakė dvariškis. Tad pakelkime taures. Vyrai, klausykite ir įsidėmėkite: moterų nemylėkite aklai, jei nenorite virsti asilais.
***
– Turiu pranešti, – pasakė ji, – mano vyras bus namie po valandos. – Bet aš nieko nedarau smerktino… – nustebo jis. – Na matote… O laikas bėga. Jis suprato. Bet vyras netikėtai grįžo anksčiau ir rado nuogutėlę žmoną. – Ko tu čia vidury baltos dienos vaikštai po kambarį nuogutėlė?! – nustebo vyras. – Neturiu kuo apsirengti, šykštuoli nelaimingas… Gaili man madingesnės suknelės! Vyras supykęs puola prie spintos ir, mėtydamas iš jos sukneles, šaukia: – O šita? O šita… Sveikas, Algi, o šita? O šita? Pakelkime taures, kad vyrai suprastų žmonų norus ir neieškotų jos spintoje suknelių.
JAV departamente Prancūzijos oficialaus atstovo garbei buvo surengti pietūs. Svečias nemokėjo anglų kalbos, todėl labai jaudinosi, kaip jis pasakysiąs tostą… – Pasakykite tostą už Prancūzijos moteris, – parekomendavo patarėjas. Tačiau netrukus kažkas iš svečių paskelbė šį tostą. Tuomet patarėjas kyštelėjo kitą mintį: – Pakelkime taurę už Amerikos moteris. Ir šis tostas netrukus buvo pasakytas. Atėjo eilė kalbėti svečiui. Patarėjas laiku susiorientavo: – Pasakykite tostą už abiejų pusrutulių moteris. Prancūzas atsistojo ir sako: – Tostas už du moterų pusrutulius, kuriuos aš kilnoju! Taigi pakelkime taures už pasaulio moteris ir nejuokinkime žmonių kilnodami moterų pusrutulius!
***
Jaunuolis paprašė merginos pasivažinėti jo automobiliu. Ši sutiko. Užmiestyje, lenkdamas sunkvežimį, vaikinas nesuvaldė mašinos, ir ji išlėkė į priešingą kelio pusę. Automobilis keletą kartų apsivertė ir, įnėręs į krūmus, sustojo. – Viešpatie, ir kam viso to reikėjo! – nustebusi pasakė mergina, kai jiedu vargais negalais išsikrapštė iš aplamdytos mašinos. Juk buvo galima daug paprasčiau – įvažiuoji į mišką ir pasakai, kad jau baigėsi benzinas! Tad pakelkime taures už nuovokias merginas.
***
Mergina paskyrė pasimatymą trims vaikinams toje pačioje vietoje. Šie susirinkę šnekučiuojasi. – Ji išsirinks mane! – gyrėsi pirmasis. – Aš ją pavėžinsiu motociklu… – Būta čia ko… – suniekino antrasis. – Aš ją nusivešiu nuosavu „Mersedesu“ į Palangą. Kokia mergina rinksis motociklą, kai yra lengvoji mašina?! Trečiasis tylėjo. Gražuolė atėjo. Ji nuėjo su tylėjusiuoju. Šis josios laukė su puokštele gėlių. Pakelkime taures už merginas, kurios už viską labiau vertina gėles.
***
Atėjo keturiolikmetė mergaitė prie berželio ir sako: – Berže berželi, išskleisk tiek lapelių, kiek aš padariau nuodėmėlių! Susiūbavo berželis ir išskleidė porą lapelių. Atėjo šešiolikmetė mergaitė prie berželio ir sako: – Berže berželi, išskleisk tiek lapelių, kiek aš padariau nuodėmėlių! Susiūbavo berželis ir lapeliais pasipuošė viena šakelė. Atėjo aštuoniolikmetė mergelė prie berželio ir sako: – Berže berželi, išskleisk tiek lapelių, kiek aš padariau nuodėmėlių! Susiūbavo, suošė berželis ir visas pasipuošė lapeliais. Tad pakelkime taures už mergeles, kurios puošia Lietuvos gamtą.
***
Lyg ir nemandagu klausytis pašalinių pokalbių, tačiau bešokant arba pačiose šokių salėse nenoromis galima išgirsti ir tokių pokalbių. – Kodėl niekaip nepataikai į taktą? – Muzika išmuša. – Žinai, tu galėtum būti geras šokėjas. Bet tau trukdo tik du dalykai. – Kokie? – Abi kojos. – Kodėl jūs žiūrite tik į mano kaklaraištį? – Kitaip šokti negalėčiau. – Kodėl? – Kai tik pažiūriu į tave, iš juoko nesusilaikau. – Leiskite jus pakviesti šokiui. – Dėkui. Tačiau kažkodėl nesinori šokti. – Tuomet leiskite padėti trumpinti jums laiką. – Verčiau eime šokti. Tad pakelkime taures ir mes už merginos pasiūlymą. Kad ir labai nenorime pakilti nuo šio stalo, tačiau padarykime pertrauką ir, jei yra galimybės, pašokime arba bent pasivaikščiokime, atsipūskime.
Įeina zuikis į gėrimų parduotuvę ir klausia: – Gal turite konjako? – Ne, konjako neturime! Kitą dieną vėl ateina zuikis į parduotuvę. – Gal turite konjako? – klausia. – Ne, konjako neturime! – atsakė pardavėjas. Trečią dieną zuikis vėl parduotuvėje. – Gal turite konjako? Pardavėją tarsi būtų kas verdančiu vandeniu apipylęs. Košdamas pro dantis jis surinka: – Klausyk, zuiki, jeigu tu dar kartą ateisi ir paprašysi konjako, aš tave pakabinsiu ant sienos prikaldamas tavo ilgas ausis. Kitą dieną zuikis vėl ateina į parduotuvę. – Tai gal vinių turite? – klausia jis. – Ne, vinių mes neturime, – atsakė pardavėjas. – Tai gal konjako turite? Kuo visa tai baigėsi, istorija nutyli. O mes pakelkime taures už tai, kad mums sutinkant naujuosius būtų linksma ir be konjako.
***
Išgerkime už tai, kad užkąstume. Su Naujais!
***
Linksmų draugų būry, Ir snaigių sūkury, Pakelki taurę už Naujus, Už laimę, meilę ir draugus!
***
Pakelki naujametį bokalą Už meilę ir širdžių vienybę, Sugrįžk sekundei praeitin Į ką tik praskubėjusius pavasarius ir rudenis. Pakelk taurę už paskutinę senų metų dieną, Už būsimus gerus metus.
***
Naujametinį tostą pakelkit, Tegu liejas šampanas kvapus. Tiktai visą lig dugno išgerkit, Nes dugne jūsų laimė gal bus?
***
Šampaniukas burbuliuoja Ir Naujieji atskrajoja! Jei tik švęsi su saiku, JUODS arklys ateis laiku. Jei padauginsi, mielasis, Per pusnis nuneš BALTASIS!
***
Senatvės našta sunki. Pakelkime taures nuo šio seno stalo, kad jam palengvėtų! Su naujais!
***
Pakelkit tostą už tuos metus, Kur nejučiom prabėgo, Už ugnį, degusią kadais, Už ugnį tą, kad vėl galėtų degti Arba visai pavirstų pelenais!
***
Naujus metus sutikim laimės tostais! Senųjų nuoskaudas nuplaukim šampanu! Gyvenimas prabėga šuoliais… Linkiu, kad laimė eitų pamažu! Už Naujuosius metus!
***
Pakelkime taures už tai, kad kitąmet gyventume gražiai, vaikščiotume išdidžiai ir miegotume ramiai!
Mes naudojame slapukus, kurie užtikrina, kad Jums bus patogu naudotis tinklalapiu. Jei toliau naršysite mūsų tinklalapyje, tai tolygu Jūsų sutikimui su slapukų naudojimu.
