DILGĖLĖ
Kad aš skaudinu – atleisk,
bet ir vaistą dovanoju.
Po birželio spinduliais
virpu aš po tavo kojom.
Savo galią aš imu
iš paties dangaus ir žemės.
Mano šaknys – iš gelmių –
šviesios, ištikimos, ramios.
Gydau lapais ir žiedais,
tik pažvelk į mano širdį.
Kad ginuosi aš – atleisk,
aš labai bijau numirti.
Pažiūrėtum, kaip aš moku
baltumu pražyst rasotu.