MOČIUTĖ KERPA AVĮ
Pasodėj priklaupus
močiutė kerpa avį,
tokią baltą ir liūdną.
Jos kailiniai iš debesų balčiausių.
Bet vilnos putų saujom
krenta ir krenta ant žolės.
Avytė žvelgia, padėjusi galvą
močiutei ant kelių,
į rudenėjantį dangų,
į raudoną šermukšnių šviesą
ir tyli…
Ar tau negaila
baltų debesuotų vilnų?
Ar tau negaila
žaliai nušvytėjusios vasaros?